Sorry, you need to enable JavaScript to visit this website.
Pereiti į pagrindinį turinį

brolijos baneriukas

 

 

Zemes ukio technikos brolija

Žolininkams veiklos netrūksta ir žiemą

Autorius: Dalia KARPAVIČIENĖ
Patiekalus iš pušų gamino ir jais vaišinosi Stupurų (Joniškio raj.) moterys – „Laukinių stebuklų“ projekto dalyvės.
Patiekalus iš pušų gamino ir jais vaišinosi Stupurų (Joniškio raj.) moterys – „Laukinių stebuklų“ projekto dalyvės.
Printer Friendly, PDF & Email

„Geria savo pačių per vasarą surinktų žolelių arbatą“, – šypsodamasi aiškino žolininkė Kristina Šilinskienė iš Butkiškės (Kelmės raj.), paklausta, ką žolininkai veikia žiemą. Žolininkė iš Utenos Aleksandra Stasytienė žoliauja. O Klaipėdos rajone gyvenanti, žolelių ūkį įsteigusi rašytoja Giedrė Bružienė – dažniausiai ilsisi. Ateis pavasaris, ir prasidės tikrieji žolininkų darbai.

Arbatų gėrimo metas    

Žiema – tikrai žolelių arbatų gėrimo metas, kai arbata geriama kasdien. Pasak žolininkės K. Šilinskienės, taip buvo, yra ir bus. Mat žolelių arbatos žiemą padeda organizmui sušilti, ramina, gerina žiemos sezonu suprastėjusį virškinimą, stiprina imunitetą. O kur dar psichologinė arbatos gėrimo pusė – malonūs vasaros prisiminimai…

Kristina vasaromis vaistažoles su vaikais renka netoli namų: paupiuose, pamiškėse, pievoje. Į puokštę surenka dirvoje randamą trikertė žvaginę, dirvinę čiužutę, dirvinį asiūklį, garšvą, dilgėles, kiaulpienes, iš pievų priskina kraujažolių, jonažolių, paprastojo kiečio, paupy randa pelkinę vingiorykštę, pamiškėje – aviečių ir gervuogių lapų ir t.t.

Grįžusi namo tokias puokštes paskleidžia ir sudžiovina pavėsyje, paskui sudeda į drobinį maišelį. Vėliau maišelį dar įdeda į kartoninę dėžę, kad rudenį nepritrauktų drėgmės.

„Šitą paketą išsitraukiu tik prieš Kalėdas. Geriam tokią arbatą kasdien. Jei pradeda kibti peršalimo ligos, pasirenku iš maišo daugiau gysločių, aviečių lapų, pelkinės vingiorykštės, įsidedu papildomai pavasarinės raktažolės žiedų – jie ypač man tinka nuo slogos ir sinusito. Jei ima kamuoti liūdesys – maiše pasiieškau jonažolių, paprastojo kiečio, įsidedu ir kelis lapus melisos lapelių“, – pasakojo K. Šilinskienė.

Žiemai įsibėgėjus, kai aplinkui siaučia gripo virusas, gydytojai pataria gerti daugiau arbatų, o tam irgi puikiai tinka „vasaros prisiminimų arbata“. Kasdien pasirenkant vis kitokias žoleles, būna vis kitokia kasdienė arbata. Tokių arbatų, mokėdami pažinti laukines žoleles, gali prisirinkti kiekvienas.

„Žiema – ir  gamtos tylos, apmirimo metas. Tai geriausias laikas mokytis apie augalus ir su nekantrumu laukti pavasario, geriant arbatą kaupti meilę kiekvienai žolelei, kad vasarą, einant per pievą, kai nudilgins dilgėlė, neužpyktum, o švelniai nusišypsotum. Šis augalas geba žmogų žmogumi atversti, kaip pasakoje „Dvylika brolių juodvarniais lakstančių”. Ir jei skinsite jį, ruošite maistą ar virsite sau arbatą su meile ir pagarba gamtos stebuklui, žolelės stiprins jūsų kūną ir dvasią“, – tvirtino žolininkė.

K. Šilinskienė sakė, jog jos  tikslas – padėti žmogui atsigręžti į mus supančią gamtą, lietuviškų augalų įvairovę ir juos pažinti. Tai ypač svarbu jaunajai kartai, kuriai labai trūksta žinių apie pas mus labiausiai paplitusius, maistui ir vaistams naudojamus laukinius augalus.

Žiemą reiktų ilsėtis, bet...

Klaipėdos rajone gyvenanti, savo žolelių ūkelį įsteigusi žoliautoja ir rašytoja, ką tik išleidusi knygą apie vaistažoles „Ir ateis ta diena“, G. Bružienė sako, kad žiema žolininkams iš esmės – poilsio metas. Ateis pavasaris, prasidės darbai.

Tik tos žiemos vis nėra – jau ir plačiatauris grybas miškuose pasirodė, rabarbarai išlindo, paukšteliai apsirikę traukia pavasarines giesmes. Tad ir žolininkams neramu, nes galima varpučių, varnalėšų, krienų šaknis kasti. Nors sausį reikėtų ramiai ir šiltai būti, skaniai valgyti, „kugelius“ kepti, knygas skaityti, mintis dėlioti. Aišku, galima ir reikia pušų spyglių pasirinkti, arbatas virti, eglės spyglių hidrolatą išspausti, namus pasikvėpinti.

Pats metas alksnių kankorėžėlių paisrinkti. Juodalksnio kankorėžių nuoviras labai tiks velykiniams kiaušiniams natūraliai juoda spalva dažyti. O ir šiaip šie kankorėžiai – puikus vaistas nuo peršalimo, virškinimo bėdų, sutvarko širdelę, skrandį.

Utenos krašto žolininkė A. Stasytienė tvirtino, jog žiemos metu žolininkai irgi renka žolynus kaip ir vasarą. Tik tų žolynų yra kur kas mažiau.

„Šiais metais besniegė žiema, tai miškuose renku bruknių ir meškauogių lapus, savo darže galiu pasikasti šviežių topinambų gumbų, krienų šaknų. Jeigu kas neprisikasė kiaulpienių šaknų, tą galima padaryti, nes jų antžeminė dalis, lapeliai žiemą nenušalo. Galima pasikasti ir dilgėlių šaknų, nes jaunos išdygusios dilgėlytės parodo, kur yra šaknys. Varnalėšų ir trūkažolių šaknų nerasi, nes jų antžeminė dalis sudžiūvusi ir negalima rasti, kur šaknys žiemoja“, – pasakojo A. Stasytienė.

Daugiausiai žolininkė renka pušų spyglius, juos naudoja ir šviežius, ir džiovintus. Iš spyglių verda arbatas, jų deda į vonias, o išdžiovinus ir sumalus pušų spyglius, jų milteliais galima pagardinti valgius. „Galima rinkti ir eglių spyglius, bet aš jų nerenku. Eglė yra mirusiųjų medis (pinami mirusiesiems vainikai iš eglių šakelių, nuklojamas šakelėmis takelis į namus, kur pašarvotas miręs žmogus, nuklojamas takelis kapuose iki duobės), o pušis yra gyvųjų medis. Pušų šakomis papuošiu kambarius. Pušų kvapas gerina kambario mikroklimatą, kambariai kvepia mišku“, – pasakojo patyrusi žolininkė.

A. Stasytienė sakė, jog dabar pats metais pasirinkti kadagių kankorėžių (uogų). Renka tik mėlynus, prinokusius. Žalieji bus tinkami naudoti kitais metais.

Žiemą žolininkai mėgaujasi ir naudoja vasarą surinktus žolynus, dalijasi su artimais, brangiais žmonėmis.

Pušų spyglių gėrimas

Žolininkė K. Šilinskienė sakė, jog pušys išskiria labai daug fitoncidų, kurie grynina orą. Todėl sveika ne tik pušyne pasivaikščioti, bet ir vieną kitą šakelę namo parsinešti.

Jei nesinori šakelių laužyti, galima tiesiai nuo senesnių nei 10 metų pušų spyglių pasiskinti. Iš pušų spyglių skanių gėrimų ir net prieskonių galima pasigaminti. Žiema, pasak žolininkės, tam pats tinkamiausias laikas, nes tada pušų spygliuose susikaupę daugiausiai vitaminų ir kvapiųjų medžiagų.

„Pušų spyglių sirupas, išvirtas su cukrumi, laikysis iki vasaros, jį pilame į gazuotą stalo vandenį ir mėgaujamės pušų limonadu. Jei sirupą iš pušų spyglių gaminsite vasarą, jau nebebus toks geras skonis ir stiprus kvapas. Pušų spyglių sirupą limonadui pasigaminti nesunku. Pušų spyglius gerai nuplauti, susmulkinti, užpilti vandeniu, kad apsemtų, virti uždengtame puode (kad neišgaruotų eteriniai aliejai) 20 minučių. Palikti per naktį. Kitą dieną nusunkti, įdėti cukraus 1:1, virti 20 minučių. Kad sirupas nesusikristalizuotų, įpilti citrinos sulčių. Supilstyti į iškaitintus stiklainius, laikyti šaltai“, – receptu pasidalijo žolininkė.

Nemažai receptų išbandyti ir išragauti kartu su projekto „Laukiniai stebuklai“ dalyviais. Pavyzdžiui, sausio mėnesio pabarstukai (prieskoniai) – džiovinti kadagio kankorėžiai, kadagio spygliai ir pušų spygliai, originalusis pušų spyglių gėrimas. Pastarajam pagaminti reikia 2 litrų vandens, 200 gramų pušų spyglių, pusės citrinos, dviejų valgomų šaukštų medaus, mėtos papuošimui. Pušų spyglius užpilti vandeniu, sutrinti virtuviniu kombainu, nukošti. Pagal skonį įdėti medaus ir įpilti sulčių, gerai išmaišyti, papuošti mėtomis.   Gėrimas turi daug vitamino C, puikiai tonizuoja, suteikia jėgų, budrumo ir energijos.

Facebook komentarai