Sorry, you need to enable JavaScript to visit this website.
Pereiti į pagrindinį turinį

C1

dojusagro

Žiobrių Nemune mažėjant, žiobrinės tampa egzotika

Autorius: Agroeta
Žiobrių Nemune mažėjant, žiobrinės tampa egzotika
Žiobrių Nemune mažėjant, žiobrinės tampa egzotika
Printer Friendly, PDF & Email

(Jurbarkas, gegužės 6 d.) Nemuno ir Mituvos santakoje turizmo klasteris „Panemunių turai“ Jurbarke surengė žiobrinę – tradicinę, tautiniu paveldu pripažintą panemunės žvejų šventę, kurioje vienintelį kartą metuose galima paragauti specialiu būdu iškeptų ir jau egzotika tapusių žiobrių. Kaip  ir prieš 100 metų, taip  ir dabar, dalyvauti Žiobrinėse kiekvieno panemunės gyventojo garbės reikalas, todėl norinčių paragauti kepto žiobrio ir šiemet netrūko.

Atgaivinti panemunės žvejų tradicijas kepti žiobrius prie laužo sumanyta prieš penkerius metus. Turizmo klasterio „Panemunės turai“ vadovė Kristina Vančienė sako, kad tai šio krašto svečius labiausiai dominanti tradicija, todėl ne viena kaimo turizmo sodyba siūlo atvykusiems tokią edukaciją. Bet jų negalima net lyginti su švente Nemuno lankoje, kai groja orkestras, kvepia žuviene, akis graužia laužo dūmelis ir visus jungia taip retai dabar juntamas bendrystės jausmas.

Žiobrių karalius.

„Susidomėjimas Žiobrinėmis ir žiobrių kepimu kasmet vis didesnis, tik didžiausia bėda, kad žiobrių mažėja – ir šiemet visiems jų neužteko. Bet siūlome paragauti velytų ir net konservuotų žiobrių – pasakysite, kurie skanesni“,- kvietė turizmo klasterio „Panemunių turai“ vadovė.

Velyti – druskoje išsigulėję ir prieš saulę išdžiovinti žiobriai - toks pat paveldas, kaip ir Žiobrinės, būdingos tik panemunės žvejų gyvenvietėms. Jos buvo rengiamos nuo  Seredžiaus iki Palėkių, abiejuose Nemuno krantuose. Žiobris, taip pat, kaip ir lašiša bei  šlakys, yra priskiriamas praeivių žuvų grupei, nes iš jūros ir Kuršių marių migruoja neršti į upes – Miniją, Jūrą, Dubysą. Nerštui pasirinkę žvirgždėtą, kietą dugną, todėl daugiausia jų sugaunama nuo Skirsnemunės iki Palėkių. Antroje vasaros pusėje žiobriai grįžta į Nemuno žemupį, Kuršių mares.   

Todėl Žiobrinės būdavo rengiamos ne tik anksti pavasarį, prieš neršiant žiobriams, bet ir rudeniop, žiobriams „atsiganius“. Kai panemunės žvejų sinkinės - nedideli tinklai smulkiomis akutėmis – būdavo pilni sidabrinių žuvų, jų šeimos ir draugai susirinkdavo į piknikus, per kurios pagrindine atrakcija tapdavo žiobrių kepimas prie pailgo arba apvalaus laužo. Kada kokį laužą kurti, žino tik senieji panemunės žvejai.

Seredžiuje gyvenusio tautosakininko Prano Virako užrašuose yra ir žinutė apie Žiobrinių tradicijas.  „Niekur kitur žiobrių kepimo prie Nemuno nebuvo, tiktai Seredžiuje ir Jurbarke, prie Mituvos. Dar XVII a. Ehardas Vagneris rašė, kad Mažosios Lietuvos lietuviai skanumynu laikė pamovus ant karklo vytelės prieš ugnį iškeptą silkę. Kepdami apačioje po žuvimi padėdavo duonos, kad į ją susigertų nuo karščio varvantys riebalai,“- rašė P. Virakas.

Nors žvejų artelių seniai nebeliko,  panemunės kaimeliuose ir net pačiame Jurbarke vis dar yra mokančių kepti žiobrius - žvejai iš kartos į kartą perduoda šią patirtį savo vaikams. Tačiau į Žiobrinių šventę žiobrių kepėjų atvyksta ne tiek ir daug. Ištikimiausias – Valteris Povilaitis iš Palėkių kaimo ir jurbarkietis gidas Ričardas Vainikonis, dalyvaujantis visose „Panemunių turų“ žiobrinėse.

Nepamirštama Žiobrinių tradicija – rinkti Žiobrių karalių arba karalienę. Ja tapdavo kepantys skaniausius žiobrius. Jurbarke iki šiol minima Kalnėnų kaime prieš karą gyvenusi Onutė Mykolaitytė,  1936 metais žiobrius kepusi pačiam  Prezidentui  Antanui Smetonai. Prisimenant šį faktą, ir šiemet Žiobrinėje oriai vaikščiojo Prezidentą su pirmąją šalies ponia lydėjusi svita – Jurbarko Konstantino Glinskio teatro aktoriai. Bet prie jų gražiai derėjo ir profesorius Liudas Mažylis, užsukęs į Jurbarką pakeliui iš Pagėgių į Kauną.

Daugeliui netikėta buvo žinia, kad Pranas Bliūdžius, prieš karą Jurbarke nusipirkęs malūną ir bandęs daryti verslą, buvo profesoriaus močiutės brolis – jo vardu iki šiol dar kartais pavadinamas  senasis tiltas per Mituvą. L. Mažylis portalui „Agroeta“ sakė iš vaikystės prisimenantis, kaip močiutė iš Kauno žuvų turgaus parnešdavo Nemune pagautos žuvies.

Patikrinti, ar nepasikeitė jos skonis profesorius galėjo rinkdamas šiemetinės Žiobrinės žiobrių karalių. Juo be konkurencijos tapo senoviniu būdu – karklo šakos iešmu pervertus ir prie laužo susmeigtus žiobrius kepęs palėkiškis V. Povilaitis.

Karūnuotas kepėjas tikino, jog skaniausi žiobriai – rudeniniai, nes iš jų kepant taukai varva. O pavasarį žiobriai kūdi, vienos ašakos, jų skaniai neiškepsi. Ypatingą skonį ir kvapą kepdamas žiobris įgauna nuo karklo, todėl ant jokio kito medžio šakos jo mauti negalima. Yra ir daugiau žiobrių kepimo paslapčių, tik žvejai neskuba visų atskleisti.

Anksčiau Žiobrinių šventėse kepti žiobriai svečiams būdavo dykai dalijami, dabar už juos reikia nemažai, net 10 eurų  sumokėti. Nemune žuvies mažėja, tad ir žiobrių pagaunama vis mažiau. O ir sinkinės naudoti dabar neleidžiama.

Daiva BALČAITYTĖ

Facebook komentarai

T Hegvita agro