Sorry, you need to enable JavaScript to visit this website.
Pereiti į pagrindinį turinį

C1

C1

Žiemkenčiai: tarp „priekalo ir kūjo“

Autorius: Vytautas LIAKAS, VDU Žemės ūkio akademijos docentas
Šilti orai – išbandymas technologiniams sprendimams. Vytauto Liako nuotr.
Šilti orai – išbandymas technologiniams sprendimams. Vytauto Liako nuotr.
Printer Friendly, PDF & Email

Neįprasti reiškiniai visuomet kelia rūpesčių, o ypač žemdirbiams, nes jei dar vieneri metai kataklizmų – būtų sudėtinga išlikti rinkoje. Nesusiję su žemės ūkiu pasakytų, kad nuostabus oras, nuolat dvelkia pavasariu ir t.t. Jei panašūs orai išliktų iki tikrojo pavasario, būtų puiku, bet...

Šiuo metu neramina galimi temperatūrų skirtumai, nuo + 6°C iki -15°C laipsnių, tuo labiau, jei be sniego dangos. Žemdirbiai puikiai žino, kad daugiausiai rizikų vasario pabaigoje – kovo mėnesį, kai augalai būna išeikvoję energiją, t.y. netekę biologinės apsaugos. Nežiūrint šiltų orų, matome, kad nemažai augalų jau žuvo, žinoma, pravažiuojant pro lauką ar žiūrint iš krašto to nepastebėsi, gal ir gerai, apsisaugojama nuo didesnio streso, tačiau žinojimas praverčia analizuojant atliktus darbus.

Drėgmės pakanka

Ilgas ruduo buvo naudingas žemdirbiams, buvo galima sėti neskubant, o tai reiškia – skirti daugiau dėmesio darbų kokybei. Po sėjos dėl drėgmės trūkumo matėsi netolygiai sudygę pasėliai, vėliau iškritus didesniam kritulių kiekiui pasėliai suvienodėjo, bet vėliau sudygę augalai „patyrė traumą“ ir pėdsakas išliks iki derliaus nuėmimo.

Neįprastai šiltą žiemą (bent kol kas) žiemkenčiai nebaigia vegetacijos, kai kur pasirodžiusios antrinės šaknelės rodo, kad augalai jaučiasi kaip pavasarį. Ne vienas ūkininkas dėl to sutriko. Tai reiškia, kad augalai kvėpuoja, o šaknys gali augti, kol nebus įšalo. Tai, kad augalai vegetuoja rodo ir vertikalūs kviečių lapai (ne visi), paprastai jie turėtų būti prigludę prie žemės.

Pietiniuose regionuose nieko nestebina vasario mėnesį geriau išsivysčiusios kviečių šaknys, lyginant su lapkričio mėnesiu, bet mūsų platumoje tai neįprasta. Džiaugtis nėra pagrindo, nes vis tik žiema, o augalai eikvoja cukrus ir praranda žiemkentiškumą. Silpnas šaltis augalams nebus pavojingas, net padidins sulčių koncentraciją ir augalų būklė bus patenkinama arba gera.

Daug priklausys nuo pasirinktos žiemkenčių veislės, sėjos laiko bei paruošimo žiemai. Apžiūrint optimaliu laiku pasėtus žiemkenčius, galima pasakyti, kad jų būklė gera, augalai dar nepraradę sausųjų medžiagų, cukrų kiekis taip pat pakankamas, jei būtų keletas parų su lengvai minusine temperatūra, tai tokie augalai dar ištvertų ir -15°C šaltį. Drėgmės, panašu, dirvožemyje dabar susikaupė taip pat pakankamai, pabendravus su kelių rajonų specialistais galima teigti, kad nuo rugsėjo 26 d. iki sausio 12 d. iškrito apie 200-300 mm kritulių. Tai nėra tas kiekis, kuris atstatytų drėgmės stygių, bet tai geriau nei nieko.

Temperatūrų svyravimai – pavojingi

Žemdirbiai šiemet sunerimę dėl žiemkenčių termoindukcijos. Tinkamai išsivysčiusių kviečių pasėlyje termoindukcija prasideda, kai temperatūra krūmijimosi mazgo gylyje nukrenta iki +10°C. Išsamūs augalų fiziologijos tyrimai rodo, kad termoindukcija sėkmingai praeina ir aukštesnėje nei +10°C temperatūroje, tinkamiausia -5°C.

Visi puikiai žinom, kad augalų aklimatizacija vyksta sparčiau žemesnėje temperatūroje, pvz., esant 0°C aklimatizacija vyks du kartus greičiau, nei esant +4,5°C temperatūrai.

Augalų reproduktyvinės raidos biologiniams dėsningumams labai svarbus vaidmuo tenka ir fotoindukcijai – trumpesnės dienos ir ilgesnės naktys inicijuoja augalų pasiruošimą žiemai ir reproduktyvinei raidai. Galimybė valdyti augalų augimo ir vystymosi procesus sudaro puikias prielaidas optimizuoti augalininkystės technologijas.

Žemdirbiai prisimena augalų paruošimo žiemai rekomendacijas, nes augalų peržiemojimas tiesiogiai priklauso nuo krūmijimosi mazgo gyvybingumo, o maisto medžiagos aklimatizacijos laikotarpiu reikalingiausios būtent krūmijimosi mazge. Daugelis augintojų kruopščiai ruošė augalus ir palydėjo juos žiemoti įdėję būtiniausių maisto medžiagų „krepšelius“.

Net ir viską atlikus tinkamai negali būti ramus, nes augalams pavojingi permainingi orai, susiformavęs atsparumas nebūna pastovus, pakilus oro temperatūrai krūmijimosi mazgo gylyje iki +10°, augalai praranda atsparumą. Štai dėl ko mes nuolat primename augintojams apie sėjos gylio įtaką augalų žiemkentiškumui, jei krūmijimosi mazgas bus reikiamame gylyje (2,5 cm nuo dirvos paviršiaus) temperatūrų svyravimai dirvos paviršiuje neturės didelės įtakos.

Veiksnių – ne vienas

Dar sulaukiama klausimų, kodėl vieni pasėliai žalios spalvos, kiti geltonos? Atsakyti gana sudėtinga. Kai kur priežastis – padidinta sėklų norma, buvo augintojų, sėjusių smulkias sėklas (sausros pasekmė) ir nekreipusių dėmesio į rekomendacijas, sėklų normą skaičiuoti vienetais, o ne kilogramais.

Pvz., rekomendacija pagal sėjos laiką, dirvožemio savybes, tręšimo intensyvumą, žemės dirbimo technologiją – 4,0 mln./ha sėklų, augintojas įsigijęs sėklas, kurių 1000 sėklų masė – 40 g, nusprendė sėti 220 kg/ha normą, tai reiškia, kad pasėjo 5,5 mln./ha sėklų. Susiformavo tankus pasėlis, o smulkios sėklos turi mažiau energijos ir formavosi tankus, bet silpnas pasėlis.

Taigi, žiemkenčių peržiemojimas priklauso ne tik nuo neigiamų temperatūrų poveikio, bet ir kitų veiksnių, kuo daugiau nuokrypių nuo optimalių reikšmių, tuo didesnė tikimybė, kad augalai nukentės nuo nepalankių veiksnių visumos.

Dar neramina tai, kad po sėjos buvo sausa, o kaip minėjome, vėliau palijo ir gerai augo antžeminė dalis, bet geras antžeminės dalies augimas nebūtinai atspindi gerą šaknų būklę. Silpnos šaknys – didesnė problema nei silpnesnė antžeminė dalis. Augalai su stipriomis šaknimis ir gerai išsivysčiusiu krūmijimosi mazgu visuomet turės didesnę tikimybę išlikti, lyginant su silpniau išsivysčiusiais augalais.

Pamokų jau būta

Tenka girdėti, kad „neprisimename tokios žiemos“, „kas dabar bus su žiemkenčiais“. Atsukime vaizdą 13 metų atgal, 2007 m. sausio 10 d. fiksuota oro temperatūra +12,6°C, šiemet Kauno r. tą dieną temperatūra buvo perpus žemesnė. Kokia augalų būklė buvo tada? Tais metais geriau derėjo vėlesnės sėjos žieminiai kviečiai, peržiemojo iki 75 proc. augalų, o ankstyvos sėjos – 25-35 proc.

Ankstyvos sėjos pasėliuose buvo daugiau piktžolių, fiksuotas didesnis ligų paplitimas. Pavasarį buvo fiksuotas didesnis fuzariozės paplitimas, tai natūralu, nes daugiau drėgmės, šilta, patogenams buvo idealios sąlygos. Taip pat buvo daugiau miltligės, nes užsitęsusi vegetacija išsekino augalus ir jie buvo lengviau pažeidžiami. Tais metais daug dėmesio pavasarį augintojai skyrė augalų stiprinimui, tai natūralu, nes buvo išsekusios augaluose cukrų ir kitų fiziologiniams procesams būtinų medžiagų atsargos.

Guodžia tai, kad tais metais žemdirbiai kūlė rekordinius tam laikotarpiui derlius, vidutinis kviečių derlingumas buvo 4,3 t/ha. Tikėkimės, kad šiais metais neatsidursime tarp „priekalo ir kūjo“ bei pavyks suformuoti produktyvius pasėlius.   

Rapsai "neturėdami ką veikti, šiek tiek apvalgė save". Tai rodo, kad augaluose fiziologiniai procesai rudenį vyko intensyviai ir dar tebevyksta šiuo metu.

Facebook komentarai