Sorry, you need to enable JavaScript to visit this website.
Pereiti į pagrindinį turinį

C1

C1

Žiema Žuvinto rezervate

Autorius: Giedrė VILKYTĖ
Asociatyvi nuotr.
Asociatyvi nuotr.
Printer Friendly, PDF & Email

Keletą tūkstančių hektarų užimantis Žuvinto biosferos rezervatas valstybės saugomas jau nuo 1937 m. Dėl išskirtinės vertės ši teritorija seniai įgijo ir tarptautinį statusą. Todėl žmogaus prisilietimo unikalus gamtos kompleksas matė nedaug. Tačiau tai nereiškia, kad rezervatas nepavaldus klimato pokštams. Sausringos vasaros ir šiltos žiemos pėdsakai jau išryškėjo ir šiame pietų Lietuvos perle.

Sugrįžę paukščiai

Žuvinto biosferos rezervato direktorius Arūnas Pranaitis nurodo, kad į keistos žiemos pokyčius reaguoja visi – tiek augalai, tiek gyvūnai. Tik pastarųjų reakcijas pastebėti kur kas lengviau. Tai, kad Lietuvoje pakankamai šilta ir galima sugrįžti, žino paukščiai, kurie ir taip įprastai linkę anksčiau parskristi.

„Paprastai mes juos priskiriame artimųjų migrantų grupei, tai yra tie paukščiai, kurie iš Lietuvos toli neskrenda. Dažniausiai žiemoja kažkur Europos centrinėje dalyje, pietinėje, kartais Afrikoje“, – pasakoja specialistas. Jis taip pat atskleidžia ir šių paukščių paslaptį – jeigu žiema nešalta, jie toli nė neskrenda. Taigi į Lietuvą jau grįžo pilkosios, želmeninės žąsys, varnėnai, pempės.

Baimintis visai neverta ir dėl galimų oro permainų. „Jeigu temperatūros išliks panašios ar nukris tik iki -5 °C, jeigu nebus didelio sniego, tai daugelis pargrįžusių paukščių dėl to visai nesigąsdina. Jie puikiai išliks“, – teigia A. Pranaitis.

Mat jeigu paukščiai apsisprendžia grįžti, geba susirasti maisto, susidarius nepalankiai situacijai, jie gali šiek tiek ir pašalti, ir pabadauti. „Tai atsparūs organizmai. Tos rūšys, kurios anksčiau parskrenda, natūraliai yra geriau prisitaikiusios tokioms žiemos negandoms, kaip didesni šalčiai, sniegas ar pan“, – tęsia specialistas.

Kritiškas vandens lygis

Kur kas prastesnė padėtis kalbant apie vandenį ir jo rezervus. „Su vandens lygiu išties yra didelė bėda. Galbūt kitose Lietuvos vietose taip stipriai vandens lygio kritimo nesijautė, ypač Žemaitijoje. Tačiau Žuvinto rezervate ir apskritai Pietvakarių Dzūkijoje vandens lygis stipriai nukritęs“, – sako A. Pranaitis.

Tam įtakos, be abejo, turėjo dvi iš eilės sausringos vasaros. Be to, pasak specialisto, per pastaruosius metus kasmet iškrito vos 50–60 proc. kritulių normos. Dar ir dabar lietus rezervato nelepina. „Žuvinto ežeras yra nusekęs taip, kaip per pastaruosius 20 metų tikrai nesame matę“, – neramiais pastebėjimais dalijasi direktorius.

Įprastai žemapelkės pakraščiai būdavo užlieti vandens ar pakilę bent keliolika centimetrų virš dirvos paviršiaus, kas visiškai tipiška Žuvinto pelkei, o šiais metais to nėra.

„Daug augalų ir gyvūnų rūšių yra prisitaikę prie aukštesnio vandens lygio ir jiems labai svarbu, ypač vasaros metu, kad vanduo būtų tinkame lygyje. Jeigu dabar vandens nesusikaups, nelabai kada ir bus jam susikaupti. Jeigu ir trečia vasara bus labai sausringa, tai tikrai Žuvinto biosferos rezervato aukštapelkės pakraštys, žemapelkė ir pati aukštapelkė pradėtų stipriai keistis“, – vardija saugomo gamtos komplekso vadovas.

Ekspertai jau pastebėjo, kad praėjusiais metais, pavyzdžiui, vikšriniai augalai, kurie tarpsta šlapiose vietose, buvo gerokai sunykę, o ir nendrės stipriai žemesnės. „Tie augalai, kuriems reikalinga drėgmė, iš tikrųjų kenčia. Išnykti jie neišnyks, bet vegetuoja kur kas prasčiau ir ilgainiui tai galėtų atsiliepti esminiams pokyčiams“, – liūdnomis prognozėmis dalijosi A. Pranaitis.

Neigia mitus apie kenkėjus

Neretai daugelis baiminasi, kad šilta žiema gal didelių nuostolių derliams ir nepadarys, bet tai, neva, gali atsiliepti įvairioms ligoms ir kenkėjams. Kaip? Jų gerokai padaugės. Tokiomis prielaidomis Žuvinto biosferos rezervato direktorius abejoja.

„Aš nesu tikras, ar šaltos ir nelabai šaltos žiemos ką nors keičia kenkėjų rūšinei sudėčiai“, – teigė specialistas. Jis taip pat pažymėjo, kad jeigu užklumpa stiprūs speigai, ligų sukėlėjai bei kenkėjai iššąla, bet tuo pačiu nukenčia visos gyvūnų ir augalų rūšys. Taigi vargu ar galima suabsoliutinti tokį teiginį.

A. Pranaitis pasitelkia ir amarų pavyzdį. „Amarų yra daugybė generacijų ir jeigu pavasaris palankus, per mėnesį jų gali prisiveisti tiek, kad visai nesvarbu, ar jie kažkiek nukentėjo žiemą ar ne“, - teigė jis pastebėdamas, kad šaltos žiemos ir kenkėjų bei ligų apmažėjimo sąsajoms reikėtų tvirtų mokslinių ar statistinių įrodymų.

Facebook komentarai