Sorry, you need to enable JavaScript to visit this website.
Pereiti į pagrindinį turinį

C1

dojusagro

Iš žemės ūkio besitraukiantis žemdirbys: viskas į namus ateina labai sunkai, o išeina – lengvai

Autorius: Dainius ŠEPETYS
Stanislovas Pupšta sako, kad dabar miegos gerokai ramiau.
Stanislovas Pupšta sako, kad dabar miegos gerokai ramiau.
Printer Friendly, PDF & Email

Kėdainių rajono ūkininkas Stanislovas Pupšta, nebematydamas savo ūkio veiklos perspektyvų, savo draugų bei artimųjų ratui pareiškė, jog traukiasi iš žemės ūkio gamybos. Maždaug prieš du dešimtmečius pradėjęs ūkininkauti mažesniuose plotuose, šiemet jis dirbo beveik 30 ha žemės. Vyras ūkio kieme turėjo savo traktorių, javų kombainą, plūgus, germinatorių, tręštuvą, purkštuvą ir kitus žemės dirbimui reikalingus padargus. „Viską buvau susipirkęs už savo pinigus. Suprantama, technika nėra nauja, bet dirbti dar tinkama“, – nelinksmai dėstė Stanislovas.

Krakių miestelyje gyvenantis vyras prisimena pirmuosius ūkininkavimo metus.

„Vietinei žemės ūkio bendrovei nustojus teikti pigias žemės ūkio technikos panaudos paslaugas, reikėjo kažko imtis. Tada pradėjau viską pirktis, nes norėjosi turėti savo, o ne skolintis pas kaimyną. Taip pamažu ir prasiplėčiau, bet tada buvo nesunku tai padaryti. Gerai pamenu, kai už toną kviečių elevatorius man sumokėjo po 720 litų. Tada atrodė, kad viskas eina geryn, kad iš žemės ūkio ir smulkiam ūkininkui galima prasigyventi“, – prisiminė S. Pupšta.

Paklaustas, kodėl nesinaudojo ES parama, nes gal su ją būtų pavykę tvirčiau atsistoti ant kojų, S. Pupšta aiškino, kad „už dyką nieko nėra“. „Likti skolingu pabijojau. Maniau, kad gali taip nutikti, jog mano vaikai ir anūkai už nesėkmingą mano žingsnį turės mokėti. Be to, paimti paramą, čia tau ne upę perbristi. Žinia, kiek ten įvairiausių dokumentų reikia, kiek kabinetų aplankyti, o jie tik siunčia nuo vieno pas kitą. Gerai stambiesiems, jie pasamdo specialistą ar firmą kuri viską sutvarko, o pačiam.... nėra taip paprasta“, – teigia S. Pupšta.

56-erių ūkininkas nepriklausė jokioms žemdirbiškoms organizacijoms ar sąjungoms, gal todėl nesijautė visaverčiu žemės ūkio rinkos dalyviu. „Visą laiką buvau per mažas, kad mano balsas kažkur būtų girdimas, buvau niekam neįdomus“, – kalbėjo Stanislovas. Jis labai domėjosi žemės ūkio technika, todėl pagal galimybes stengėsi lankytis visose parodose. „Stebint naujas, modernias mašinas seilę pavarvinti būdavo smagu, na ir, žinoma, pasiklausyti stambiųjų ūkininkų diskusijų apie vieną ar kitą technikos stebuklą“, – su pagyvėjimu prisimena krakiškis.

„Agroetai“ labai norėjosi sužinoti, kas buvo tas paskutinysis lašas, privertęs žengti šį ryžtingą žingsnį.

„Daug dalykų susidėjo į krūvą. Na, pagalvokit, šiemet už ekstra klasės kviečius mokėjo po 155 Eur/t, o už pirmą klasę – 152Eur/t. Bet nuo pirmos iki ekstra klasės pakelti kokybę, tai trijų eurų niekaip neužtenka. Tokiems ūkiams, kaip mano, kiekvienas euras svarbus, o čia – vagystė viduryje dienos. Kaip beskaičiuoju, ką bedarau, geriausiais metais nuo ha lieka apie 300 eurų. O kur išlaidos papildomam kurui, technikos detalėms, kitoms ūkio reikmėms. Viskas į namus ateina labai sunkai, o išeina – gana lengvai“, – atsisveikindamas sakė S.Pupšta.

Facebook komentarai

T Hegvita agro