Sorry, you need to enable JavaScript to visit this website.
Pereiti į pagrindinį turinį

C1

dojusagro

Žemės poėmių („išpirkimo“) klausimu

Autorius: Dr. Bernaras IVANOVAS
Bernaras Ivanovas
Bernaras Ivanovas
Printer Friendly, PDF & Email

Jau kurį laiką augant Lietuvos ekonomikai, plėtojami įvairūs infrastruktūriniai projektai: tiesiama Via Baltica, europinė geležinkelio vėžė. Siekiant šių projektų įgyvendinimo, kyla viešo ir privataus interesų konfliktai.

Taip, dažniausiai poreikį išpirkti privatinėje nuosavybėje esančią žemę, valstybės pareigūnai vadina viešo intereso įgyvendinimu, nes juk geležinkelis ar trasa reikalingi visiems, o žemė priklauso vienam asmeniui. Paklauskime savęs, ar visada galima laikytis būtent tokios pozicijos?

Esminis Vakarų civilizacijos bruožas buvo ir yra žmogaus teisių šventumas. Tarp pačių svarbiausių šių teisių yra privatinės nuosavybės neliečiamybė. Mes galime rasti eilę chrestomatinių pavyzdžių, kai Vakaruose nuosavybės gynimas galiausiai lėmė įvairių projektų koregavimą ir tai yra normalu.

Vienas tokių atvejų – Tokio oro uoste paliktas nedidelis privatus namas su sklypu žmogaus, kuris kategoriškai nenorėjo parduoti savo turtą, o Vakarų vertybes perėmusi minėtos šalies vyriausybė, neėmė ir nenusavino to sklypo, vardan abstraktaus intereso.

Galiausiai išpirkimo ir nusavinimo sąvokos turi labai skirtingą prasmę, kurią verta aptarti atskirai. Išperkant privačią nuosavybę Lietuvoje galioja labai abejotina vertės nustatymo tvarka. Retas atvejis, kai savininkai nesiskųstų valstybės mokama kaina, kadangi turto vertė, kuri yra, pavyzdžiui, „Registrų centre“ ir kaina, kurią diktuoja rinka, gali skirtis tiesiog keturis ir daugiau kartų. Tai nenormali situacija, kadangi dažniausiai žmonės sutinka vardan valstybės ir visuomenės parduoti savo turtą, tačiau nenori jo atiduoti pusvelčiui, nes tokiu atveju mes kaip tik ir kalbame ne apie išpirkimą, bet nusavinimą.

Nepriklausomoje Lietuvoje daug diskutuojama apie kovą su sovietiniu paveldu: griaunami ant tiltų sovietmečiu pastatyti balvonai, perkeliami įvairių sovietinių poetų paminklai, tačiau nekovojama su sovietiniu mąstymu. Juk nepagarba privačiai nuosavybei yra tiesioginė sovietinės politikos pasekmė.

Tai kur kas blogiau negu stovintis Petro Cvirkos paminklas, kadangi daro įtaką žmonių gyvenimui.

Deja, sovietinis Lietuvos valdininkų ir politikų elgesys yra tapęs norma, todėl dažniausiai net nėra atpažįstamas.

Visuomenė tiesiog nesugeba atpažinti okupaciją menančią valdininkų savivalę. Šioje situacijoje bene blogiausias dalykas yra tai, jog teismai taip pat dažniausiai stoja valstybės pusėn, o jos akivaizdoje pilietis tampa visiškai supančiotas.

Yra vilties, jog jau dabar atsiradusi piliečių teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą, kiek pakeis tą nusistovėjusią tvarką. Vis dėlto praeis daug laiko, kol Konstitucijos vykdymą prižiūrinti institucija pakeis aprašytą elgesio su žmonių privačia nuosavybe, praktiką.

Desovietizacija Lietuvoje įstrigo jau seniai. Tai procesas, kurio įgyvendinimo realiai nenori nei valdininkai, nei politikai. Juk kur kas paprasčiau kovoti su paminklais, negu matyti savyje tą vadinamąjį HOMO SOVIETICUS.

Facebook komentarai

T Hegvita agro