Sorry, you need to enable JavaScript to visit this website.
Pereiti į pagrindinį turinį

C1

dojusagro

Žemdirbiai pasikliauja pirkėjų sąžiningumu: ūkio iždas – pašto dėžutėje

Autorius: Dainius MAKYS
Jonui ir Angelei Jagminams ūkyje užaugintos daržovės ne tik materialinė paspirtis, bet ir didžiulė palaima dėl bendravimo su žmonėmis.
Jonui ir Angelei Jagminams ūkyje užaugintos daržovės ne tik materialinė paspirtis, bet ir didžiulė palaima dėl bendravimo su žmonėmis.
Printer Friendly, PDF & Email

Netoli Krakių ūkininkaujantis Jonas Jagminas su žmona Angele visiškai pasitiki krašto žmonėmis ir teigia, jog kalbos apie lietuvių nesąžiningumą bei svetimo geidimą yra grynas pramanas.

Milvydų kaime Kėdainių rajone kopūstus Jagminai pradėjo auginti prieš 10 metų, kuomet čia persikėlė iš Radviliškio. „Atvažiavom, žiūrim čia visi tik agurkus augina ir ėmėmės kopūstų, juk su tuo verslu ankstesnėje vietoje buvom pažįstami 35 metus“, – paprastai aiškino guvi namų šeimininkė.

„Jau ne tik vietiniai ar rajono gyventojai žino mūsų raugintus kopūstus. Nors pro mūsų sodyba eina tik rajoninės reikšmės, laimei asfaltuotas, kelias, bet pas mus užsuka ir nepakeliui važiuojantys žmonės. Per kopūstus susiradom daugybę draugų, bičiulių iš Vilniaus, Kauno, Šiaulių ir kitų Lietuvos vietų. Dėl viso šito yra labai smagu“, – džiaugėsi J.Jagminas, paneigdamas bet kokią giminystę su žemdirbių pasaulyje žinomu bendrapavardžiu.

Šiandien ant Jagminų sodybos prekystalio dar nėra raugintų kopūstų (sezonas dar neprasidėjo – autoriaus pastaba), bet čia apstu pomidorų, agurkų, paprikų, brokolių ir kitokių gėrybių. Ponia Angelė visada pasiūlo jau paruoštų žiemai ar greitesniam valgymui raugintų agurkų, obuolių sultyse marinuotų burokėlių.

„Žmonės skuba, lekia, sau nieko tikro nepasidaro, o čia, žiūrėk, ir randa tikro kaimietiško skonio“, – sakė A. Jagminienė.

Įdomu tai, kad daržovių augintojai nesėdi prie vartelių laukdami pirkėjų, visos gėrybės – savitarna. Kainos parašytos, svarstyklės paruoštos – prašom, paėmei, pasvėrei ir pinigėlius į ant vartelių kabančią pašto dėžutę.

„Per visą laiką ant vienos rankos pirštų galėčiau suskaičiuoti kada dėžutėje pritrūko pinigų. Būna kartais, gal žmonės neturi smulkių ar iš vis grynųjų, balansas nesueina, bet žiūrėk po dienos kitos ir atveža ko trūko. Viena moteris iš Pajieslio po metų 20 centų skolą atvežė, sakė retai pro mus važiuojanti“, – žmonių sąžiningumu patenkintas buvo J. Jagminas.

Facebook komentarai

T Hegvita agro