Sorry, you need to enable JavaScript to visit this website.
Pereiti į pagrindinį turinį

C1

dojusagro

Žemaičiai nepasiduoda: išsaugojo ūkius ir gyvulius

Autorius: Daiva BARTKIENĖ
Šilalės savivaldybės administracijos Žemės ūkio skyriaus vedėjas Algimantas Olendra.
Šilalės savivaldybės administracijos Žemės ūkio skyriaus vedėjas Algimantas Olendra.
Printer Friendly, PDF & Email

Kuo labiau vėsta orai, tuo dažniau prie ganyklų sustoja gyvulių supirkėjų furgonai. Ruduo – mėsinių galvijų augintojų „derliaus“  nuėmimo laikas. Nuo seno gyvulininkystės Meka vadinamoje Šilalės savivaldybėje tuo verčiasi du iš trijų ūkininkų ūkių, o gyvulių skaičiumi šis kraštas gerokai lenkia ne tik aplinkines savivaldybes.  Apie tai, kaip sekasi išsaugoti ūkius nuo sunaikinimo ir kokie šie metai buvo gyvulių augintojams, portalui „Agroeta“ pasakojo Šilalės savivaldybės administracijos Žemės ūkio skyriaus vedėjas Algimantas OLENDRA.

Rudenį įprasta džiaugtis pilnais aruodais, bet nederlingose žemėse šeimininkaujantys Šilalės krašto ūkininkai plačiais laukais ir dideliais derliais pasigirti negali. Gyvulius auginančių žemaičių pirmiausia, matyt, reikėtų klausti, kaip šiemet pavyko apsirūpinti pašarais – juk sausra vargino ir šį kraštą?

Tikra tiesa, kad mūsų savivaldybėje iš 66,2 tūkst. ha deklaruotų plotų didžiausią dalį užima pievos ir ganyklos. Grūdus parduodančius augalininkystės ūkius galime skaičiuoti ant pirštų. Kviečių šiemet auginome tik 2 tūkst. ha, rugių – dar mažiau. Akmenuotose, nederlingose dirvose, mano skaičiavimais, šiemet užauginome ne tokį ir blogą derlių – ūkininkai džiaugėsi, kad kūlė po 6 t/ha kviečių, rugių – kokia tona mažiau. Sausra buvo, bet laiku užlijo – atsigavo ir pasėliai, ir labai mums svarbios pievos. Dar tik neseniai ūkininkai baigė sukrauti į tranšėjas atolą, savaitgalį masiškai pjovė kukurūzus.

Pastebėjome, kad jų kasmet auginama vis daugiau. Šiemet kukurūzų buvome pasėję per 1 000 ha – į juos mūsų žemdirbiai atsigręžė ne tik dėl to, kad pastarųjų metų sausros negailestingai džiovino pievas. Pieno gamintojai suprato, kad  naudos galima gauti tik siekiant efektyvumo. O be gerų pašarų gero pieno nepagaminsi.

Visoje Lietuvoje smarkiai mažėja pieno ūkių. Didesnės ir mažesnės pieno perdirbimo įmonės kaimuose uždarinėja pieno supirkimo punktus, nes nebeapsimoka jų išlaikyti. Kokia padėtis Šilalėje?

Norėtume pasidžiaugti, bet ir skųstis labai negalime. Ūkių mažėja – smukūs, po karvę ar dvi  laikę ūkininkai dėl senatvės, ligų atsisako pieno gamybos. Šiemet tokių buvo net 60. Bet likusieji pieno ūkiai stambėja. Todėl nuo metų pradžios pieninių galvijų skaičius beveik nepakito. Rugsėjo 1 d. duomenimis, Šilalėje pieninius gyvulius dar laiko 2 169 ūkiai, juose yra 15 415 karvių.

Šilalės rajone vyrauja šeimos ūkiai. Po 30 – 40 karvių laikantys ūkininkai dešimtmečius visiškai neblogai gyveno: prižiūrėdami gyvulius, parduodami pieną supirkėjams ir namus susitvarkė, stogus pasikeitė, ir vaikus į mokslus išleido. Bet pastarieji metai jiems buvo tikrai sunkūs. Kasdien ateina ūkininkų, prašančių patarti, ką daryti: 22 ct už pieną gal kam ir neatrodo mažai, bet iš jų niekaip nepavyksta sudurti galų, o darbas vergiškas – be jokių išeiginių, be atostogų.

Gaila žmonių, bet turime galvoti, iš ko jie versis, kaip atsisakys gyvulių – žemės nederlingos, kaimuose darbo nėra, o važinėti į didžiuosius miestus irgi ne visi gali.

Ką patariame ūkininkams, kokių motyvų atrandate paskatinti žmones likti kaime?

Ką patariame? Prašome nenaikinti gyvulių, neišparduoti, o pamažu sukti mėsinės gyvulininkystės link. Siūlome kuo greičiau pradėti mišrinti pienines karves su mėsinių veislių buliais. Daug vyresnio amžiaus ūkininkų jau pasuko į šią sritį ir džiaugiasi, kad neliko be gyvulių, kuriuos visą gyvenimą augino ir mylėjo. Mėsinius galvijus prižiūrėti lengviau, nereikia rytą vakarą prie jų tupinėti, o užsiėmimas net ir senatvėje skatina aktyviai gyventi.

Rugsėjo pirmosiomis dienomis mūsų ūkininkai augino daugiausiai galvijų visoje Lietuvoje – per 43,6 tūkst. Gražus ir šių metų prieauglis: statistinės lentelės rodo, kad per vasarą  bandos pasipildė beveik 1 800 galvijų, iš jų 1 410 – mėsiniai.

Taigi, vis dar pirmaujame Lietuvoje: turime daugiausiai – per 2 900 gyvulininkystės ūkių, laikome daugiausiai pieninių karvių ir auginame daugiausiai – beveik 15,9 tūkst. mėsinių galvijų. Argi ne gražus Šilalės krašto ūkininkų derlius?

Galėtumėte pasakyti, kad mėsinių galvijų augintojai gyvena gerai?

Deja, apie šeimos ūkius to pasakyti negaliu. Mišrūnai superkami po 1,5 euro už kg gyvo svorio, mėsiniai galvijai vertinami vos 10 ct brangiau. Bet kad tiek gautų, ūkininkai turi užauginti ne mažesnį nei 630 kg gyvulį – tuos 30 kg supirkėjai visada nuskaičiuoja. Tai sunkus, daug laiko reikalaujantis darbas – mažiausiai pusantrų metų žmonės turi kasdien  žygiuoti į ganyklas, valyti mėšlą tvartuose. Gaila, kad mėsos augintojų pastangos šitaip nevertinamos – už tokį darbą turėtų būti mokama bent dvigubai.

Tuo labiau, kad ir tuos 1,5 euro jie ne visada gauna. Po kaimus, ypač atokesnius, dažnai važinėja sukčiaujantys perpardavinėtojai, siūlantys ūkininkams nupirkti gyvulį už gerokai mažesnę, vos 1,2 Eur/kg kainą. Pusdykiai, vos po 0,8 euro superkamos ir karvės – norintys atsisakyti pieno gamybos patiria didžiausius nuostolius.

Mes nuolat sakome ūkininkams, kad neparduotų gyvulių pirmam pasitaikiusiam, o skambintų seniūnijon, klaustų kainų, konsultuotųsi su specialistais. Kartais ir seniūnijų darbuotojai pataria, kam paskambinti, žino, kur geresnės supirkimo sąlygos. Savo darbą reikia vertinti: geriau palaukti dieną kitą, nei gauti grašius.

Facebook komentarai

T Hegvita agro