Sorry, you need to enable JavaScript to visit this website.
Pereiti į pagrindinį turinį

C1

Vytautas Ribikauskas: kotletai ant žilvičių neauga

Autorius: Vytautas RIBIKAUSKAS
Kiškutį ryjantis gandras.
Kiškutį ryjantis gandras.
Printer Friendly, PDF & Email

Įrašas „Agroetoje“ su kiškutį ryjančio baltojo gandro nuotraukomis tarp skaitytojų sukėlė audringą reakciją. Įraše keliamas klausimas: "O kaip galvojate jūs?“ Nuotraukas jas mačiusieji vertina prieštaringai: vieni teigia, kad tai natūralaus vyksmo gamtoje pavaizdavimas, o kiti, kad dėl poros kruvinų gandro plunksnų prie snapo nuotraukos yra neetiškos, galbūt net provokuojančios smurtą tarp paauglių.

Keistai dabar auklėjami vaikai 

Reikia manyti, kad truputį kruvinas gandro plunksnas neigiamai vertinantys piliečiai labiausiai pergyvena dėl šio vaizdo įtakos vaikams. Senyvo amžiaus žmonėms dabartinis vaikų auklėjimas sunkiai suprantamas. Vaikai dabar turi daugybę teisių, o pareigų jokių. Iki tam tikro amžiaus jų negalima palikti namuose vienų, suaugusieji privalo palydėti į mokyklą ir iš mokyklos  ir t.t.

Į pradinę mokyklą ėjau apie 4 km. Dalį kelio kulniavau geležinkelio pabėgiais. Norint šiek tiek sutrumpinti kelią per upę, kol nėra ledo, tekdavo perbristi, ledu pereiti paprasta, o ledams pajudėjus pavasarį, kartais skersai patvinusios upės persikeldavome plaukdami ledo lytimi. Vos persiritęs per penkerius, pradėjau dirbti kolūkyje. Buvo toks darbas, kai arkliniu purentuvu purenant cukrinių runkelių tarpueilius, reikėdavo joti ant arklio ir vairuoti jį, kad eitų tiesiai ir nepereitų į kitą tarpueilį (tokį darbą negi dirbs suaugę žmonės, o mažiems vaikams kaip tik. Net arkliui lengva tokį darbininką nešti).

Keldavau anksti. Jojau, žinoma, be balno su nuo arklio prakaito iššutusiu tarpkoju ir ten pat iki kraujo nutrinta oda, nes kolūkio arkliai buvo labai liesi – vieni kaulai. Kepinant saulei ant arklio dažnai užmigdavau ir, kai gyvulys perropodavo į kokį trečią tarpuvagį, prižadindavo purentuvo rankenas laikančio dėdulės keiksmažodis.

O runkeliai eilę metų nuo kolektyvizacijos pradžios būdavo taip apžėlę garstukais, varpučiu ir visokiomis kitomis piktžolėmis, kad sėdint aukštai ant arklio, įžiūrėti runkelių vagas tikrai buvo sunku. Po metų kitų sekė darbas su arkliniu grėbliu.

Ir taip darbai pamažu sunkėjo. Galop karjerą kolūkio laukuose baigiau kartu su vidurinės mokyklos užbaigimu, tapęs lygiaverčiu su suaugusiais kolūkio darbininkais, dirbančiu su arklių pora visus reikalingus darbus.  Namuose nuo pat mažų dienų auginau beveik 100 triušių, reikėjo dalyvauti ir kitų naminių gyvūnų priežiūros darbuose. Šeima, kiek leido kolūkinė santvarka, augino  gyvulius ir paukščius, laikui atėjus, juos skerdė, valgė ir vaikai visame šiame procese aktyviai dalyvavo.

Būdamas šešerių aš pats užmušdavau  triušius (triušiai taip skerdžiami). Nudirdavau ir paruošdavau pardavimui kailių paruošų kontorai jų kailiukus. Kaimo vaikai lydėdavo tėvus, gabenančius gyvulius į skerdyklas, ir stebėjo visus ten vykstančius procesus, kur kraujas liejosi upeliais.

Dalyvaujant tuose procesuose nei mums vaikams, nei mūsų tėvams net mintis nekildavo, kad darome kažkokius nusikaltimus, kad žiauriai elgiamės su gyvūnais, kad vaikai dėl to gali tapti nusikaltėliais - tai buvo normalūs gyvenimo procesai, kai vaikai padėdavo išgyventi šeimoms.

O kaip paršeliai ir veršeliai virsta kotletais, dešromis, žinojo ne tik kaimo, bet ir miestelių, ir miestų  vaikai, nes sovietmečiu, negalėdami išgyventi iš atlyginimų, gyvulius augino dauguma piliečių. Ir ką? Gal sakysite, kad iš mano kartos (1944) vaikų išaugo daugiau plėšikų, žmogžudžių ar gyvūnų kankintojų, nei jų yra dabar tarp jaunesnių piliečių?

Nors dabar mažamečiai kruopščiai saugomi nuo visokių kruvinų vaizdų, nors daugelis jų nesuvokia ryšio tarp mėsinių patiekalų ir ganyklose matomų simpatiškų ėriukų ar veršelių (gyvo paršelio, esu tikras, kad nėra matęs dažnas miesto vaikas), nusikaltėlių, net žmogžudžių amžius mažėja, daug nusikaltimų įvykdo nepilnamečiai. Tad ar viso to priežastis tik nuotraukose matomos kruvinos gandro plunksnos? Gal vaikai per daug smurto mato televizorių, išmaniųjų telefonų ar kompiuterių ekranuose? Gal jiems suteikiama per didelė laisvė naudotis šiais prietaisais ir laisvė nieko neveikti?

Gamtoje vykstančius procesus būtina pažinti

Vaikai turi žinoti ne tik tai, kad kotletai ir dešrelės neprinoksta ant  karklų šakų, bet ir laukinėje gamtoje vykstančius procesus. Turi žinoti, kad gamtoje gyvenantys mėsėdžiai gyvūnai minta kitais gyvūnais, neretai prarydami juos nesuplėšytus.

Plėšriuosius žvėris ir paukščius reikia vertinti adekvačiai. Suprasti jų gyvenimo būdą ir nesmerkti vienų, kai garbinami kiti. Reikia žinoti, kad liguistų gamtos mylėtojų garbinami ir liaupsinami vilkai nėra tik švelnūs, gražūs, protingi girių sanitarai. Tūlas paauglys gali suprasti, kad jie lyg kokie daktarai Aiskaudos  sanitariniais krepšeliais apsikarstę bėginėja po mišką ir "gydo" paliegusius žvėrelius (žinoma, juos suėsdami)? Tad gal verta vaikams ir visiems piliečiams parodyti, kokius vaizdelius tie protinguoliai pilkiai po naktinių išpuolių palieka ganyklose. Beje, ir kur tas protas, kai vieno naktinio išpuolio metu papjaunama ir sužalojama 70 avių, nors suėsti įstengiama tik vieną? Gal tada "Baltijos vilko" vadams bus sunkiau kvailinti naivius jaunuolius ir jaunuoles bei kelti sumaištį vilkų populiacijos reguliavimo procese.

Tas pats ir su baltaisiais gandrais. Išrinkome nacionaliniu paukščiu ir gerai - tegul ir būna tokiu. Bet tegul išlieka laukiniu padaru. Ar verta gandrą paversti namine višta ant ilgų kojų? Ar būtina gandrams lizdus kelti ant kiekvieno stogo? Kol dar gandrai neprarado instinkto susikrauti lizdus, gal ir palikime jiems šį darbą. Norėdami jie sugeba lizdus susikrauti net medžiuose. Nebūtina ir stengtis išslaugyti kiekvieną paliegusį gandriuką, nes žmogaus užaugintas, dažnai likęs invalidu, jis nepritampa prie kitų gandrų ir jo gyvenimas tampa beprasmis.

Gamta pati puikiausiai susitvarko su ligotais, negalinčiais išgyventi gyvūnais. O kad gandrai ryja kiškučius, anokia čia naujiena: jie ryja visus gyvius, kuriuos tik sugeba pagauti ir įstengia praryti. Tačiau ar visa tai reikia slėpti nuo vaikų? Gerai būtų, kad gamtos dėsnius suprastų visi. Suprastų santykius tarp gyvūnų bei santykius tarp žmogaus ir gyvūnų. Kada galima laukinių gyvūnų gausos savireguliacija ir kada privalo įsikišti žmogus. Tada iškyla reikalas žinoti ir kokį vaidmenį gamtoje vykstančiuose procesuose atlieka medžiotojas.

Absurdiška kliedėti, kad plėšrieji žvėrys (vilkai) gali sėkmingai reguliuoti žolėdžių gausą dabar, kai žmogus taip reikšmingai įsibrovė į laukinėje gamtoje vykstančius procesus. Jeigu žolėdžiai negalėtų maitintis žmonių auginamose žemės ūkio kultūrose, jeigu nedirbami laukai ir nešienaujamos pievos apaugtų miškais (Lietuvos klimatinėmis sąlygomis tai įvyktų labai greitai), tada daug kartų sumažėjusių žolėdžių skaičių galėtų sėkmingai ganyti ir vilkai. Bet ar gali taip nutikti? Geriau, kad negalėtų, nes tada ir žmogui, apsiginklavusiam lazda, tektų konkuruoti su vilkais, o gal net iš naujo mokytis nuo keturių atsistoti ant dviejų. 

Facebook komentarai

T Hegvita agro