Sorry, you need to enable JavaScript to visit this website.
Pereiti į pagrindinį turinį

C1

Vytautas Liakas: reikia įvertinti grėsmes žieminiams rapsams

Autorius: Vytautas LIAKAS, VDU Žemės ūkio akademijos docentas
Žemdirbiai pradėjo taupyti, pasėjama vienu važiavimu, lieka daugiau lėšų augalų mitybai ir ligų profilaktikai.
Žemdirbiai pradėjo taupyti, pasėjama vienu važiavimu, lieka daugiau lėšų augalų mitybai ir ligų profilaktikai.
Printer Friendly, PDF & Email

Kaip ir visuomet žemdirbiai nerimauja prieš žieminių rapsų sėją. Ar spės paruošti dirvas rapsui nuėmus derlių, ar sudygs augalai, jei bus drėgmės deficitas, ar neužplaks lietus po sėjos, ar pasirinkta tinkama veislė?  Šiuo metu šie klausimai tarsi jau ir nekamuoja mūsų, bet atsiranda lengvas stresas, nes artinasi ruduo ir sunkiai prognozuojama žiema. Manome, kad tikrai bus galima palyginti skirtingas auginimo technologijas.

Vieni ūkininkai naudojo biologinius preparatus augalinių liekanų  mineralizacijos skatinimui ir sėjo tiesiogiai, kiti naudojo biologinius preparatus, dirbo žemę neverstuviniais padargais 25-30 cm gyliu ir sėjo, nemažai pasirinko vieną brangiausių būdų – arimą ir sėją.

Daugėja ūkininkų, derinančių rapsus su kitais augalais, vienu važiavimu pasėjami pvz., rapsai ir pupos. Įdomi patirtis. Mūsų nuomone, šiuo laikotarpiu reikėtų atkreipti dėmesį į rapsų ligų profilaktiką. Kodėl? Matėme gražius pasėlius pavasarį, atrodė, kad augalų produktyvumas bus rekordinis, bet .... Kai kurie ūkiai tikrai džiaugėsi aukštu derlingumu, teko matyti nuosekliai dirbančių ūkininkų ir žemo našumo (35 – 40 balų) dirvožemyje kūlusių 4,47 t ha-1 (realizuoto) rapsų sėklų. Kuo pasireiškė nuoseklumas? Ūkininkai sakė, kad, jų nuomone, pirmiausiai reikia pasirūpinti dirvožemiu. Su tuo nesutikti negalima.

Kokios grėsmės augalams mūsų akimis? Nekalbame apie sėjos laiką, trąšų ir sėklų normas, nes tai daug kartų aptartos temos ir čia augintojai turi savo tvirtą nuomonę. Reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad ūkiuose vyrauja siauros specializacijos sėjomainos, labai mažai dirvožemį gerinančių augalų, o be augalų įvairovės dirvožemis nespėja „išsivalyti“.

Viltys po žiemos būna labai didelės, o artėjant derliaus nuėmimui jos subliūkšta, nes pamatome, kad augalų ligos mus aplenkė. Matėme, kad naudoti naujos kartos fungicidai, o 80 proc. augalų pažeisti ligų. Antri metai iš eilės rapsų pasėliuose išplinta verticiliozė ir kitos sunkiai kontroliuojamos ligos. Gal daug dėmesio skiriama simptomų šalinimui ir nepakankamai dėmesio priežasčių šalinimui?

Pažiūrėkime, ką rašo specialistai. Verticiliozė (Verticilium longisporum Karapka Stark) - tipinė rapsų liga, išryškėjanti nesilaikant augalų kaitos reikalavimų, ligą sukelia dirvožemyje esantis grybas. Šia liga rapsai užsikrečia per dirvožemį. Dažnai dėl temperatūros svyravimų pažeidžiamos šaknys ir pro atsivėrusias žaizdeles patogenas patenka į augalą. Mikroskleročiai į dirvožemį patenka su augalinėmis liekanomis ir išsilaiko ilgiau kaip 8 metus. Grybiena, patekusi į dirvožemį su augalinėmis liekanomis, ilgai neišsilaiko ir infekcijos nesukelia.

Tiesioginių priemonių, naikinančių šią ligą, nėra. Vienintelė priemonė – biologinių procesų dirvožemyje aktyvinimas, skirtingų augalų auginimas. Svarbi daugiametė sėjomaina.

Kokią darome klaidą? Net posėlinius augalus stengiamasi auginti vienos rūšies, o garstyčios ir ridikai skatina šios ligos plitimą. Neatsitiktinai kai kuriose šalyse ūkininkai atsisako rapsų, nes negali sau leisti patirti nuostolių. Paskaičiuota, kad kai kuriais metais derliaus nuostoliai siekia 50 proc.

Dar viena rapsų liga, kurios negalima kontroliuoti fungicidais, – šaknų gumbas (Plasmodiophora brassicae). Taip pat plinta per dirvožemį, be augalo šeimininko sporos gali išsilaikyti 20 metų. Manoma, kad ligos plitimą skatina sėjomaina, kurioje vyrauja rapsai. Liga labiau plinta mažai vėdinamuose dirvožemiuose, dėl to neatsitiktinai mokslininkai primena, kad labai svarbus dirvožemio dujų balansas, o daugeliu atvejų dirvožemiai sutankinti, tokiuose dirvožemiuose sunku kontroliuoti drėgmės režimą.

Kitas ligas, kaip fomozė, baltasis puvinys, pilkasis puvinys, juodoji dėmėtligė, šviesmargė, tifuliozė lengviau kontroliuoti fungicidais, bet reikia atkreipti dėmesį, kad nepakanka simptomų pašalinimo, praktiškai visos minėtos ligos vieną iš raidos ciklų praeina dirvožemyje. Sporos dirvožemyje išsilaiko ilgai ir galvoti, kad liekanų užarimas išspręs problemą, neverta, nes sukėlėjus galbūt atarsime kaip tik prieš rapsų sėją. Taip pat praktiškai kiekviena rapsų liga turi dar ir augalus šeimininkus (tarsi, apsidraudimas dėl išlikimo). Antai, fomozės (Leptosphaeria maculans) sukėlėjai neapsiriboja rapsais, mielai įsikuria ant garstyčių, ridikų, dirvinių garstukų, svėrių, dirvinių čiužučių.

Žinant, kad ligų sukėlėjų kai kurie raidos ciklai praeina dirvožemyje, reikia juos ten ir „užklupti“. Mikrobiologijos mokslas taip pažengęs, kad šiandien biologiniais preparatais galima atstatyti pusiausvyrą tarp dirvožemio mikroorganizmų. Būtent, atstatyti, nes intensyvi ūkinė veikla pažeidžia nusistovėjusius dėsnius, neleidžia vystytis dirvožemio mikroorganizmų įvairovei, skursta dirvožemis, augalai tampa jautrūs aplinkos veiksniams ir darosi lengvai pažeidžiami ir esmingai sumažėja produktyvumas. 

Facebook komentarai

T Hegvita agro