Sorry, you need to enable JavaScript to visit this website.
Pereiti į pagrindinį turinį

C1

C1

Vyrai išgelbėjo stirniuką

Autorius: Šiaulių kraštas
Stirniuko gelbėjimo operacija baigėsi sėkmingai.
Stirniuko gelbėjimo operacija baigėsi sėkmingai.
Printer Friendly, PDF & Email

Sekmadienį vadinamam Bivainmiškyje (Joniškio r.) žiemos pramogomis besidžiaugę joniškiečiai šalia miško esančiame kanale išvydo nesėkmingai iš jo besiropčiantį stirnos jauniklį. Kanalo vagoje esantis vanduo buvo užšalęs, pakraščiai atsileidę – jaunoji stirnaitė bejėgiškos būklės stovėjo kanalo vagoje, retsykiais subliaudamas. Stirnos nuo nepalankių oro sąlygų ir maisto trūkumo kenčia labiau nei kiti kanopiniai. Jos, ypač atsidūrusios nepavydėtinoje situacijoje, yra pamėgtas plėšrūnų ir valkataujančių šunų grobis.

Žiemos pramogomis užsiiminėjusiems joniškiečiams nepavyko stirnaitės iš griovio spąstų išvilioti ar išvaryti, tačiau vyrai – Raimondas Jokšas ir Mantas Urmonas – į bejėgį miško keturkoją nenumojo ranka. Nežinodami, kas šioje vietoje jiems galėtų pagelbėti, susisiekė su joniškiečiu Vitalijumi Keršiu, jam sutikus pagelbėti, patys išskubėjo jo į mišką atsivežti.

Vitalijus Keršis ne kartą jau yra kviestis gelbėjimo operacijoms. Anais metais Joniškio miesto centre jis lipo į beržą, kad iš jo iškeltų panikos apimtą rėkiantį katiną. Vitalijų Keršį vietos gyventojai susirado po to, kai į jų pagalbos prašymą neatsiliepė nei ugniagesiai gelbėtojai, nei gamtininkai, nei kitos tarnybos.

– Stirniuko gelbėjimo operacija praėjo šauniai. Tačiau pirmą kartą mačiau laukinį švėrelį, kuris nebijotų žmogaus. Matyt jauniklis, kažin kokiu būdu atsiskyręs nuo stirnų bandos, buvo praradęs bet kokias viltis išsikapstyti iš kanalo vagos, nusilpęs, praradęs jėgas. Gal kartais persiėdęs rapsų, gal peršalęs... Jo gelbėjimui teko panaudoti atsivežtus diržus. Tik spėjom ištraukti, jis čia pat, vietoje, ir prigulė, kiek buvo išsigandęs ir nusilpęs. Vyrai jam dar obuolių iš mašinos atnešė. Vėliau teko šį stirnos jauniklį vyti gilyn į mišką, kad nebesugalvotų vėl bristi į tą kanalą. Jei ne neabejingi joniškiečiai, jis stirniukui galėjo būti pražūtingas, – pasakoja V. Keršis.

V. Keršiui keisčiausia, kad laukinė stirna visai nebijojo žmonių ir dargi ėdė obuolius iš jų rankų. Pasak gamtininkų, toks elgesys gali būti paaiškinamas tuo, kad stirnaitė buvo nusikankinusi. Tačiau gali būti, kad žmonėms kaimuose ir priemiesčiuose patinka matyti gyvūnų prie savo namų, todėl jie juos ir šeria. Žvėrys labai greitai supranta, ar vieta saugi. Jeigu pavojaus nėra, jie greitai prisitaiko. Taigi viena pagrindinių priežasčių galėtų būti jaukinimas.

Net jeigu gyvūnas neužaugo šalia žmogaus, palankiomis sąlygomis jis greitai pripranta, ateina maitintis, nebijo automobilių ir prisileidžia labai arti. Skiriant šiek tiek laiko ir kantrybės, stirnas galima įpratinti ėsti iš rankos.

Bet visada svarbu prisiminti, kad toks bendravimas niekam nereikalingas. Pasiekę lytinę brandą, stirninai tampa labai agresyvūs ir pavojingi – savo kanopomis gali rimtai sutraumuoti suaugusį žmogų, jau nekalbant apie paauglius ir vaikus. Nors stirna ir nedidelė, vis dėlto vienu smūgiu ji gali perplėšti venas, o ragais sužaloti žmogų net per storą aprangą.

Joniškietis Vitalijus Keršis, klaidžiojantis po miškus, yra puiki prevencinė priemonė brakonieriams, parengusiems mirtinus spąstus miško gyventojams. „Patys baisiausi spąstai, kuriuos kada nors esu matęs, tai buvo prie lenktos lazdyno šakos pritvirtintas labai aštrus peilis, kuris miško žvėreliui užmynus tą šaką, turėjo tuo pritvirtintu peiliu smogti į šoną. Beje, tokie spąstai galėjo tapti mirtinais ne kam kitam, o po mišką braidžiojusiam žmogui. Visada rastus spąstus sugadinu, išardau, kad niekas – nei žmonės, nei žvėrys – nenukentėtų,“ – pasakoja ne pirmą kartą gyvūnus gelbėjantis joniškietis Vitalijus Keršis.

Lina RUDNICKIENĖ, skrastas.lt

Facebook komentarai