Sorry, you need to enable JavaScript to visit this website.
Pereiti į pagrindinį turinį

C1

dojusagro

Vilnietė nėrė į svetingumo verslą pakelės kaime

Autorius: Daiva BARTKIENĖ
Iveta Balserienė pakvietė į gastronomijos kiemo atidarymą.
Iveta Balserienė pakvietė į gastronomijos kiemo atidarymą.
Printer Friendly, PDF & Email

Paskutinį spalio savaitgalį  prie Nemuno esančių savivaldybių atstovai, turizmo  centrų vadovai, kaimo bendruomenės, paslaugas  panemune keliaujantiems žmonėms siūlantys verslininkai rinkosi Šilinėje. Užbaigti šių metų turizmo sezoną į kelių kryžkelėje naujai įsikūrusio gastronomijos kiemo atidarymą juos sukvietė viešosios įstaigos „Panemunių žiedai“ direktorė  Iveta Balserienė. Penkiolika metų sostinėje gyvenusi verslininkė grįžo gimtinėn kurti svetingumo verslo ir planuoja į jį įtraukti panemunės krašto bendruomenes.

Vaišins naminėmis gėrybėmis

Keliaujančių panemune akis šiemet traukė prie pat Šilinės, ant kalno sustatyti  šviesūs nameliai ir spalvingos pavėsinės. Penktadienį šis kiemas pirmą kartą atvėrė savo vartus svečiams. Spalio paskutinis savaitgalį pasidalinti patirtimi ir mintimis pakvietė ne tik Jurbarke veikiančių kaimo turizmo sodybų savininkus, paslaugų teikėjus, bet ir  aplinkinių rajonų muziejų, turizmo centrų, patraukliausių turizmo objektų vadovus, Lietuvoje keliones rengiančių turizmo agentūrų gidus.

I.Balserienė jiems parodė, ką ateinančią vasarą šiame kieme ras keliaujantys panemune. Spirgėjo riebus šiupinys, karščiu alsavo kugelis, žuvienės puode vartėsi lydeka, kilo į dangų rūkykloje žuvies kvapu persismilkęs dūmelis, keptuvėje čirškėjo mieliniai blynai. Iki soties buvo duonkepėje iškeptos tikros naminės duonos, pyragų, medaus ir kitų skanėstų, pagamintų ar atvežtų iš panemunės miestelių ir kaimų.

Bet ne tik paragauti – buvo  proga ir daug sužinoti, prisiminti tradicijas, išgirsti ir kaip jos pritaikomos šiuolaikiniame gyvenime.

Serediškis Vytautas Lekečinskas vos spėjo pasakoti, kaip  Nemuno žvejai  bačkose rūkydavo karšius, kuo nuo senovinių rūkyklų skiriasi jo moderni karšto rūkymo krosnis ir kodėl šiemet Nemunu dar nepradėjo „eiti“ riebūs rudeniniai žiobriai.

Girdžiuose pieninę „Sūrio džiazas“ turinti ūkininkė Svajonė Vaicekauskienė be atokvėpio sukosi, dėliodama į krepšius naminį brandintą sūrį ir šviežios varškės produktus. Tuo pat metu smalsaujantiems ji pasakojo, kaip ir iš ko gaminami juodi sūriai, koks džiazas „skamba“ toną pieno kasdien perdirbančioje jos sūrinėje, ir kodėl  ten suspausto sūrio  negalima valgyti bent du mėnesius.

Audronė Vaivadienė savo ūkiu gali vadinti visą panemunę – paupio lankose ji renka uogas bei vaistinguosius augalus ir kuria unikalias grožį bei gerą savijautą puoselėjančias ekologiškas arbatas.

Jurbarkietis ūkininkas Nerijus Blažys siūlė ragauti ne tik uogų ir vaisių, bet ir kvapnumu paperkančio naminio moliūgų vyno, dosniai pilstė savo ūkyje išspaustas juodųjų ir raudonųjų serbentų, obuolių sultis bei tyres. Jurbarko krašte vis daugiau ūkininkų užsiima savo užaugintų gėrybių perdirbimu, tad vaišinti panemune važiuojančius svečius, pasak I. Balserienės, tikrai bus kuo.

Viskam reikia istorinio pagrindimo

Šilinėje  gastronomijos kiemas atsirado ne atsitiktinai. Prieš karą čia pastatytoje mokykloje veikė gastronomijos kursai. Tokius kursus nepriklausomos Lietuvos laikais rengdavo kone visi panemunės kaimų dvarai ir mokyklos, o mokytojai į juos garlaiviais atplaudavo iš Kauno.

Šilinės pradinės mokyklos pastatą prieš kone 15 metų nusipirkę Iveta ir Darius Balseraičiai seniai brandino idėją kada nors į šią vietą pakviesti Lietuvą norinčius pažinti žmones – nuo kalno atsiveria puikus vaizdas į Nemuną, o paupiu vingiuojantis plentas visais metų laikais žavi nepakartojamu kraštovaizdžiu.

Bet I. Balserienė sako, jog neužtenka turėti pastatą ir idėją. Jei nori, kad ji išties užkabintų žmones ir paverstų šią  vietą patrauklia, reikia rasti istorinį pagrindą, žinoti krašto tradicijas ir jų ištakas.

Todėl pirmas Vietos veiklos grupės „Nemunas“ finansuotas projektas buvo įgyvendintas dar 2013 metais. Valdovų rūmuose dirbanti profesorė Raimonda Ragauskienė parengė panemunės vietovių aprašą, kuriame surinko informaciją apie Seredžiuje, Veliuonoje, Skirsnemunėje gyvenusias istorines šeimas, verslus, krašto savitumą ir nuo 13 a.  puoselėtas tradicijas. Supažindindama su atliktu darbu panemunės miestelių gyventojus, I. Balserienė kvietė jų bendruomenes prisidėti puoselėjant istorinį paveldą.

2015 metais verslininkės iniciatyva pirmą kartą panemunės pilies kieme savaitgaliais įsikūrė senovinė mugė, kurioje savo užaugintais ir pagamintais skanėstais prekiavo panemunės miestelių bendruomenės. Tai buvo bendras I. Balserienės projektas su Vilniaus dailės akademijai priklausančia Panemunės pilimi.

Jau ateinančiais metais senojoje Šilinės kaimo mokykloje duris atvers bistro „Keltininkas“. Pavadinimas irgi ne atsitiktinis, nes būtent šioje vietoje ir gyveno Nemuno keltininkas. Aplink Šilinę jų buvo daug, nes vietiniams gyventojams kitoje upės pusėje esančiame Gelgaudiškyje atsirasdavo daug reikalų. Valtys buvo pagrindinė susisiekimo priemonė, tik žiemą, sustojus upei, valtininkams prasidėdavo atokvėpis. Šilinėje anuomet gyveno 800 žmonių – tai buvo pramoninis kaimas, nes čia veikė sielių plukdymo centras.

Kvietė žiūrėti turistų akimis

Vilniaus turizmo ir informacijos centre dirbusi I. Balserienė gerai žino, ko reikia turistams, kad jie norėtų pabūti ilgiau, o išvykę jaustųsi laimingi ir kupini įspūdžių.

Jurbarko savivaldybė  jau bene du dešimtmečiai  deklaruoja turizmą kaip prioritetinį krašto verslą, tačiau išnaudoti  didžiulio istorinio paveldo potencialo, atgaivinti Raudonės pilies, įkvėpti gyvybės Nemunui, pasiūlyti ne momentinių paslaugų, kad svečiai  liktų bent vienai nakčiai, iki šiol nepavyksta.

Ką daryti ir kuo būtų galima sudominti atvykstančius į šį kraštą žmonės, Panemunės pilyje surengtoje konferencijoje patirtimi dalijosi Lietuvos turizmo agentūrų vadovai ir gidai. Naujausias edukacijas ir atrakcijas jiems siūlė ne tik Jurbarko, bet ir Kauno rajono, Raseinių, Tauragės, Pagėgių, Šilutės savivaldybių turizmo informacijos centrų bei muziejų darbuotojai.

Bet gidai tikino, kad pirmiausia į viską reikia žiūrėti turistų akimis. Pavažiavę per Lietuvą 200 km, jie tampa nelaimingi, nes nėra tualetų, nėra nemokamo geriamo vandens, kaip Šveicarijoje ar Vokietijoje. Per Lietuvą važiuodamas nerasi vietos, kurioje kavos ir užkandžių greitai galėtų gauti pusšimtis autobuso keleivių.

Gidai juokėsi, pasakodami, kad jei suaugusiems įdomu viskas, tai vaikai nesidomi niekuo – klausia, kur bus akropolis ir prašo sustoti prie artimiausios parduotuvės. Priekaištų sulaukė ir muziejai, nedirbantys sekmadieniais, kai lietuviai išsiruošia pažinti savo kraštą.

„Turizmas neturi sienų, tad ir mes  privalome laikytis kaip vienas kumštis – dirbti visi kartu, padėdami vieni kitiems“,- sakė iš panemunės savivaldybių susirinkusiems kolegoms I. Balserienė, turizmo žemėlapyje norinti užpildyti bent vieną spragą.

Facebook komentarai

T Hegvita agro