Sorry, you need to enable JavaScript to visit this website.
Pereiti į pagrindinį turinį

C1

C1

Vilkų šešėlyje tūnančios lūšys: kiek jų yra ir ką darome ne taip

Autorius: Vytautas RIBIKAUSKAS, medžioklės žinovas
Ūkininkas Ovidijus Talmantas 2018 m. užfiksavo net keturias lūšis Kėdainių rajone.
Ūkininkas Ovidijus Talmantas 2018 m. užfiksavo net keturias lūšis Kėdainių rajone.
Printer Friendly, PDF & Email

Vykstant ginčams ir karams tarp vilkų globėjų ir visos likusios tautos dėl vilkų populiacijos reguliavimo, liko visai pamirštos didžiosios miškinės katės – lūšys. Vilkai turi aršius gynėjus – „Baltijos vilko“ jaunuolius ir jaunuoles, galinčius ne tik marširuoti Vilniaus gatvėmis su plakatais, bet, esant reikalui, netgi pastaugti vilkų balsais po Aplinkos ministerijos langais. Ir jiems sekasi – aplinkos ministras bijosi nustatyti realų pilkių sumedžiojimo limitą.

Lūšys tokių gynėjų, deja, neturi, kaip ir visi kiti žvėrys. Tiesa, apie lūšių apsaugą šiek tiek pasisako ir „Baltijos vilko“ veikėjai, bent tiek, kad skelbia, jog vilkai gali ir su lūšimis taikiai sugyventi tuose pačiuose miškuose. Reikėtų pridurti, kad tik tokiu atveju, jei miškiniai katinai spėja įsiropšti į medžius...

O aršiai kovoti už lūšių teises ir reikalo nėra. Didieji katinai, nors prieš 40 m. dar buvo medžiojami, nuo medžiotojų kulkų ar šratų mažai tenukentėdavo, nes niekas specialiai jų nemedžiodavo. Sumedžiojama būdavo tik viena kita lūšis, atsitiktinai papuolusi į medžiotojo šautuvo taikiklį. Lūšys beveik nepuola naminių gyvūnų, dėl slapto gyvenimo būdo niekam „nelenda į akis“, tad niekas per daug nesiveržia reguliuoti jų gausos.

Medžiotojai, tiesa, vienur kitur, paburba, kad prie stirnų kaimenių praretinimo be vilkų prisideda ir lūšys, tačiau medžiotojai pas mus dar balso neturi, nes juk yra laukinių padarų žudikai ir pigios mėsos valgytojai...

Lūšys pasijuto visai saugios, kai 1979 m. buvo uždrausta jas medžioti. Dar daugiau, miškiniai katinai nuo 2000m. „uždaryti“ Lietuvos Raudonojoje knygoje.

Kiek Lietuvoje yra lūšių

Tačiau miškinės katės ir miškiniai šunys turi vieną bendrą problemą – niekas Lietuvoje nesugeba jų suskaičiuoti. Kaip tik dėl šios problemos nesibaigia ginčai dėl vilkų medžioklės limito nustatymo, dėl tos pačios problemos buvo nutraukta lūšių medžioklė, kaip dėl to paties miškinės katės atsidūrė ir Raudonojoje knygoje. Beje, ne jos vienos: dėl nesugebėjimo suskaičiuoti Raudonojoje knygoje ilgus metus tupėjo ir ūdros, o dar ir dabar joms vis nenustatomi medžioklės terminai.

Su lūšimis nueita dar toliau: nuo 2007m. jos pradėtos veisti nelaisvėje, kad nelaisvėje užaugintais jaunikliais didinti šių žvėrių populiacijos gausą, paleidžiant juos į Lietuvos girias. Bet ar to reikia?  Iš įvairių šaltinių pavyko surinkti informaciją apie eilės metų lūšių apskaitą ir sumedžiojimą, kol jos dar buvo medžiojamos.

1965 m. pagal oficialią apskaitą Lietuvoje gyveno 40 lūšių ir iš jų 14 buvo sumedžiota; 1970 m. atitinkamai 140 ir 13, 1975 m. – 200 ir 17, 1980 m. – 120 (medžioti uždrausta 1979 m.). 1985 m. Lietuvoje buvo 200 lūšių, 1987 m. – 210, 1988 m. – 215, 1990 m. – 170, 1995 m. – 100, 1997 m. – 106, 2000 m. – 87, 2007 m. – 40, 2011 m. – 50,  2012 m. – 30 ar 40, o 2015 m. –  97 individai.

 2019 m. „Vikipedijos“ duomenimis, Lietuvoje buvo likę apie 30–40 miškinių kačių. Iš šių apskaitų galima įvertinti, ko verta lūšių apskaita.

Iš 1965 m. visoje Lietuvos teritorijoje gyvenusių 40 lūšių per medžioklės sezoną sumedžioti 14, kai miškiniai katinai specialiai nemedžiojami, tiesiog neįmanoma. Kiek realiau atrodo 1975 m. duomenys, kai iš 200 žvėrių buvo sumedžiota 17. Tačiau sovietinių laikų švelniakailių žvėrelių sumedžiojimo duomenis reikia vertinti atsargiai, nes į medžioklės lapus, pagal ką ir būdavo skaičiuojami sumedžioti žvėrys, būdavo įrašoma gal tik dešimtadalis iš tikrųjų sumedžiotų.

Išvada viena – lūšių Lietuvoje visą laiką gyveno ir dabar gyvena daug daugiau nei pateikiama apskaitose, o sovietmečiu, kol medžioklė buvo neuždrausta, kasmet jų būdavo sumedžiota kelis kartus daugiau nei skelbta.

Įdomūs, vertinant pagal apskaitas, ir lūšių populiacijos gausos šuoliai, kai per kelis metus jų populiacija padidėja ar sumažėja 2-3 kartus. Gamtoje taip nevyksta. Per apžvelgiamą laikotarpį lūšių populiacijoje nebuvo nustatyta kokių nors ligų epidemijos. Taigi, miškinių katinų, kaip ir vilkų apskaita, tai tik kažkoks jumoro ir fantazijos mišinys. Ir pagal tai priimami sprendimai nutraukti šių žvėrių medžioklę, įrašyti juos į Raudonąją knygą ir net dauginti nelaisvėje.

Kaimų gyventojai ir medžiotojai miškinių kačių veiklos pėdsakų aptikdavo ir aptinka ir tuose miškuose, kur apskaitose jos nenurodomos daugelį metų. Tačiau reikia pripažinti, kad per pastarąjį šimtmetį, išmetus tik karo metus, Lietuvos medžiotojų įtaka medžiojamųjų gyvūnų populiacijų gausėjimui buvo tik teigiama. Tik kai kurių iš jų – pilkųjų ir baltųjų kiškių, kurapkų ir visos eilės kitų medžiojamųjų paukščių populiacijų gausa mažėjo ir toliau mažėja dėl ne nuo medžiotojų veiklos priklausančių priežasčių. O lūšių, ūdrų medžioklę nereikėjo drausti, kaip ir įrašyti šiuos žvėris į Raudonąją knygą.

Kadangi lūšių, ūdrų ir vilkų suskaičiuoti niekas nesugeba, jų medžioklę reguliuoti būtų tikslinga, ne nustatant sumedžiojimo limitus, o medžioklės sezono trukme ir pagal sumedžiojimo rezultatus spręsti apie šių žvėrių populiacijų būklę.

Neaišku, kokiu tikslumu lūšys suskaičiuojamos ir kaimyninėse valstybėse. Skelbiama, kad Latvijoje gyvena apie 700 miškinių kačių, Lenkijoje – 180, Baltarusijoje – 400-450 vnt. Lūšys gyvena ir Rusijai dabar priklausančiame Karaliaučiuje. Latvijoje ir Baltarusijoje lūšys net medžiojamos. 2011 m. Latvijoje sumedžiota net 140 miškinių kačių. Sienos tarp valstybių laukiniams žvėrims ne kliūtis migruoti, tai tik naivuoliai gali patikėti, kad Lietuvoje lūšių  gali būti 30-40.

Ar nelaisvėje užaugintos lūšys taps pilnaverčiais laukiniais žvėrimis

2010 m. Lietuvoje buvo pradėta įgyvendinti ES lėšomis remiama 3 metų programa lūšims ir didiesiems apuokams veisti nelaisvėje ir grąžinti į laisvę. Kadangi gamtininkai buvo įsitikinę, kad lūšys yra išnykę viename iš stambiausių Lietuvos miškų masyvų – Kazlų Rūdos girioje, nors vietinių gyventojų ir medžiotojų duomenimis, miškinės katės čia visada gyveno, 2012 m. birželį Novos girininkijos teritorijoje į laisvę buvo išleistos 2 lūšys patelės, o 2013 m. birželio 12 d. šioje vietovėje paleistos dar 4 miškinės katės – 3 patinai ir 1 patelė. 

Iš 2013 m. Kazlų Rūdos miškuose paleistų nelaisvėje užaugintų 4 lūšių, ilgai netrukus po paleidimo, vienas išbadėjęs žvėris naktį į rugpjūčio 2 d. ieškoti grobio patraukė į Kazlų Rūdos savivaldybės Katinų kaimo pamiškėje gyvenančių Gurskų sodybą.

Iš ryto šeimininkai rado negyvą grandine pririštą kiemsargį šunelį su apgraužta galva. Prie sumaitoto šuns gulintis antkaklis su siųstuvu, pažymėtas numeriu „LYNX-2“, pamestas grumiantis su kiemsargiu, ir pėdos smėlyje bylojo, kad sodyboje buvo apsilankiusi lūšis.

Vakare sutemus lūšis vėl apsilankė Gurskų vienkiemyje. Žvėris tupėjo apie 15 m atstumu nuo trobos durų, o ją fotografuoti bandžiusius žmones prisileido ir perpus arčiau. Gaila tik, kad tamsoje padaryti kokybiškas nuotraukas nepavyko. Pastebėta, kad kraujuoja viena užpakalinė žvėries koja, kurią galėjo sužeisti besiginantis šuo.

Iš Gurskų kiemo išbaidytas miškinis katinas nubėgo kaimynystėje gyvenančių Paukščių sodybos link, kur vėl bandė susidoroti su keturkoju namų sargu. Lūšį išvijus, šuo buvo uždarytas patalpoje, tad paryčiais į vienkiemį vėl sugrįžusiam plėšrūnui teko pasitenkinti nugvelbta višta.

Kaip rugpjūčio 7 d. rytą telefonu informavo ponas Paukštys, į Katinų kaimą atskubėjusiems gaudytojams surasti agresyvų žvėrį nepavyko, tad Katinų kaimo šuneliams pavojus netekti galvų pasiliko.

Simboliška, kad savo žygiams miškų katinas pasirinko Katinų kaimą ir užpuolė šunis: jeigu kaimas katinų, tai šunims čia nėra kas veikti...

Per Lietuvos radijo valandėlę „Gamta visų namai“ apie lūšių paleidimą Kazlų Rūdos miškuose kalbėjęs žinomas gamtininkas Selemonas Paltanavičius konkrečios žvėrių paleidimo vietos nenurodė, kad lūšims gyvenimo nedrumstų įvairūs smalsuoliai ar brakonieriai. Tačiau apie savo buvimo vietą žvėrys išsidavė patys. Vėliau į pamiškės sodybas įjunkusi lankytis lūšis buvo sunaikinta pačių šių žvėrių veisimo programos vykdytojų...

2013 m. pavasarį vienam Kazlų Rūdos girios tarpumiškyje Šulių kaime gyvenančiam piliečiui lūšis nugvelbė 6 antis, o  vasaros pradžioje toje vietovėje  šernų tykojusiam „Ovos“ klubo medžiotojui savo grožį demonstravo net 2 miškinės katės. Viena lūšis kaip katinas voliojosi pamiškės pievoje, o kita slampinėjo pamiškėje prie pat žvėrių tykojimo bokštelio. Šį žvėrį vakaro prieblandoje medžiotojas nufotografavo mobiliuoju telefonu.

Kad nelaisvėje išauginti plėšrūnai pradės medžioti žmonių sodybose, nesunkiai galėjo susivokti ir lūšių gausinimo programos vykdytojai. Pakalbintas vienas lūšis nelaisvėje veisiantis programos dalyvis Telšių miškų urėdijos „Žvėrinčiaus“ šeimininkas Petras Dabrišius sakė, kad laisvam gyvenimui ruošiami lūšiukai gauna savarankiškai susidoroti su gyvomis nutrijomis, triušiais ar ožiukais.

Jeigu žvėreliai sugeba aptvare nugalabyti kokią šlubą vištą, triušį ar  nutriją, tai nereiškia, kad miške jie sėkmingai susimedžios stirną, zuikį ar kokį kitą gyvūną. Tačiau alkis ne brolis – tad alkanas žvėris priverstas traukti į žmonių sodybas, iš kur sklinda jam pažįstami kvapai, nes buvo užaugintas žmonių kaimynystėje.

Mokinti lūšiukus aptvaruose pjauti gyvus zuikius ar stirnas neleistų Medžioklės įstatymas ir Medžioklės taisyklės. Tačiau, ar teisinga praktika neinformuoti gyventojų apie plėšriųjų žvėrių išleidimo į miškus vietas? Gal kaip tik gyventojams reikėtų išaiškinti, kaip jie turėtų elgtis, kam pranešti, atsitikus panašiems įvykiams kaip Katinų kaime. Juk už Europos milijonus užaugintas lūšiukas galėjo gauti galą vienoje ar kitoje sodyboje – gerai, kad ramūs ir supratingi gyventojai pasitaikė. O miškan paleistas žvėris tai ne koks saugomo plėšriojo paukščio lizdas, kad smalsuoliai jį galėtų lengvai susirasti. Na o brakonieriai vis vien žino geriausiai, kas jų veiklos teritorijoje gyvena...

Gerai būtų apie žvėrių išleidimą į medžioklės plotus informuoti ir medžiotojus. Paklaustas, ar džiaugiasi praturtėjęs miškiniais katinais, buvęs tuo metu Višakio Rūdos girininkijos miškuose medžiojančio Višakio medžiotojų klubo vadovas Aloizas Žemaitaitis nebuvo girdėjęs apie tokią gamtininkų „dovanėlę“. Pasak A. Žemaitaičio, jų medžioklės plotuose lūšių pėdsakų sniege medžiotojai aptikdavo nuolatos, bet miškinių katinų pagausėjimu medžiotojų vadas labai neapsidžiaugė, nes Višakio klubo medžioklės plotuose žvėris gerokai pavaiko ir vilkai.

Gerai, kad lūšį tą kartą domino tik šunys ir vištos. Tačiau ar gali lūšių gausinimo entuziastai garantuoti, kad išbadėję nelaisvėje išauginti ir žmonių nebijantys plėšrieji žvėrys negali sužaloti kokį pamiškėmis į mokyklą traukiantį pirmokėlį ar iš pamiškės sodybos žemuogiauti nuklydusį mažametį? Laisvėje užaugę lūšys žmonių nepuola, bet ar prognozuojamas nelaisvėje išaugintų plėšriųjų katinų elgesys? Ar daug kam teko miškuose sutikti laisvėje gimusias ir užaugusias lūšis? Šie žvėrys atsargūs, vengia žmonių, nors paniškai jų nebijo. Kai į miškus buvo paleista nelaisvėje užauginti lūšiukai, juos žmonės nuolatos sutinka prie sodybų, prie žvėrių tykojimo bokštelių šernams įruoštose jaukinimo vietose ar net įsibrovusius į vištides. Tokiems žmogaus nevengiantiems, laukiniais bandomiems paversti gyvūnams daug didesnė ir žūties grėsmė.

O gal lūšių pakanka tiek, kiek jų šiuo metu gyvena Lietuvos miškuose? Lietuvoje, kur nėra didelių miško masyvų, o gyventojų tankis gana didelis, gyvena tiek lūšių kiek jų gali gyventi. Tačiau plėšriųjų žvėrių mylėtojai, kalbėdami apie lūšių gausą, mini tik dviženklius skaičius. Tad, užuot be reikalo eikvodami Europos Sąjungos pinigus, pirmiausiai išmokime pakankamu tikslumu susiskaičiuoti savo žvėris. Beje, minėtas lūšių ir kitų žvėrių „Žvėrinčiuje“ augintojas pripažįsta, kad keliolika lūšiukų, paleistų į Lietuvos miškus, nenulems šių žvėrių populiacijos gausėjimo. Pasak jo, tai daugiau tik propagandinė akcija, siekiant atkreipti visuomenės dėmesį į nykstančių žvėrių problemas. Belieka pridurti, kad ne tik propagandinė akcija, bet ir sėkmingas europinių milijonų įsisavinimas. O kad lūšys yra nykstantys žvėrys, kai kam dar reikėtų pasistengti tai įrodyti. Keista, kad vilkų globėjai nepaprašė ES pinigų dėl pilkių veisimo nelaisvėje, juk jų teigimu ir vilkų Lietuvoje buvo pasilikę tik kelios dešimtys...

Tipiškas ES pinigų įsisavinimo pavyzdys – pelių bokštai 

Gamtininkas, ornitologas Liutauras Raudonikis piktinasi atskirų piliečių ir pareigūnų, valdžios atstovų pareikštomis abejonėmis dėl kai kurių gamtosauginių projektų vykdymo tikslingumo (Liutauras Raudonikis. Gyvąja gamta reikia ne tik naudotis ar eikvoti jos išteklius, bet ir visokeriopai ją remti. (Žurnalas apie gamtą. 2011 Nr. 6-48).

Iš esmės sutinkant su autoriaus nuomone, tenka pastebėti, kad ne visur jis teisus. Pirmiausia, keistai skamba L. Raudonikio teiginys, kad jeigu gamtosauginiai projektai vykdomi už Europos Sąjungos lėšas, tai mums europinių pinigų švaistymas visiškai neturėtų rūpėti. Vertinant labai siaurai, puiku, kad iš kitų Europos valstybių (dažniausiai sąjungos senbuvių) lėšas gauna Lietuvos gamtosauginius projektus vykdantys gamtininkai. Tuo būdu tam tikras siauras Lietuvos piliečių ratas turi galimybę dirbti (ruošti projektus, juos įgyvendinti praktikoje) mėgiamą darbą ir, šiek tiek užsidirbant, vegetuoti, neišbėgant iš Lietuvos. Plačiąja prasme tai irgi gerai. Europinės lėšos ateina į Lietuvą, dalinai tenka Lietuvos piliečiams atlyginimo už darbus pavidalu su iš to išplaukiančiomis visomis teigiamomis pasekmėmis. Tačiau vertinant plačiai visos Europos Sąjungos mastu, vaizdas kiek keičiasi. Senosiose ES valstybėse pinigai tai juk taip pat ant medžių nelapoja. Lėšas uždirba ne milijonais aptekę turtuoliai, o vis dažniau dėl socialinių problemų į gatves išeinantys darbininkai.

Senosios Europos valstybės jaučia kažkokią kaltę, kad jų šalyse visiškai nustekenta laukinė gamta. Todėl jos, daugeliu atvejų negalėdamos gamtinius reikalus pataisyti pas save, beatodairiškai remia gamtosaugos darbus šalyse – ES naujokėse, kur gamta dar nėra taip beviltiškai nuniokota. Bet ar reikia mums piktnaudžiauti senųjų Europos valstybių patiklumu?

Blogiausia, kad ES fondų pinigai dažniausiai tik sėkmingai įsisavinami, iššvaistant juos kad ir beprasmiškam lūšių veisimui ar kokio vabalo apsaugai. Viena gamtos mylėtoja netgi buvo paskelbusi tokią nesąmonę, kad išnykus vabalui niūriaspalviui auksavabaliui, išnyks ir ąžuolynai. Lyg tai nebūtų atvirkščiai: kol bus brandžių ir perbrendusių drevėtų ąžuolų, tol gyvuos ir minėtas vabalas. Pagal tos „gamtininkės“ mąstymą, išnaikinus utėles, turėtų išnykti ir žmonių padermė...

Tipiškiausias ES pinigų įsisavinimo pavyzdys yra miškuose įruošiami „pelių bokštai“ arba pelidės, skirtos pelėms ir pelėnams veistis. Tie bokštai tai iš šieno ar šiaudų ritinių sukrautos savotiškos slėptuvės, kurių viduje pripilama grūdų. Įruošiant pelides, manyta, kad jose gausiai pasidauginę pelės ir pelėnai bus tinkamas maistas lūšims ir miškinių kačių populiacija Lietuvos miškuose suklestės.

Apmaudu, kad ir garsus gamtininkas Selemonas Paltanavičius  labai teigiamai vertino tokių pelidžių įruošimą: „... yra labai vertinga biotechninė priemonė bet kuriuose medžioklės plotuose...“ Nesuprantu kodėl, bet jau nuo seno kažkaip miškai su savo visomis problemomis yra priešpastatomi gyvosios ar negyvosios gamtos apsaugai, lyg tai miškai nebūtų tos „kitos“ gamtos pagrindine dalimi ir lyg tai nepriklausytų tai pačiai Aplinkos ministerijai.

Reikalas tas, kad pelėnai miškuose nepageidautini vien dėl to, kad masiško išplitimo metais padaro didelę žalą jauniems miško želdiniams, sugrauždami medelių viršūninius pumpurus ir nugrauždami ūglių žievę. Atskirais metais Dubravos girioje pelėnai taip buvo praretinę ištisus plotus jaunų  miško želdinių, žievę nugraužę net nuo 4-6 cm. diametro skiepytų pušų ir juodalksnių stiebų miško sėklinėse plantacijose. Žinoma, pelėmis ir pelėnais apsidžiaugtų daugelis miško gyventojų. Šie graužikai yra pagrindinis maistas lapėms, kiaunėms, mangutams, pelėdoms bei kitiems plėšriesiems paukščiams. Bet, išskyrus pelėdas, ar mums reikia dar daugiau priveisti minėtų plėšriųjų žvėrelių?

Miškininkai laukia, kad pelėmis mintantys gyvūnai išgaudys kuo daugiau natūraliai miškuose besiveisiančių graužikų, kad nuo jų mažiau nukentėtų miško želdiniai. Kad pelėdoms ir kitiems plėšriesiems paukščiams būtų patogiau medžioti pelinius graužikus, miškininkai miško želdinių plotuose specialiai stato kuolus paukščiams nutūpti ir stebėti graužikų veiklą, taip palengvinant miško pelių ir pelėnų sugavimą, o gamtosaugininkai už ES milijonus kuria projektus, kaip tų graužikų kuo daugiau priveisti. Dabar „gamtos mylėtojai“ šaukia, kad miškuose reikia kuo daugiau priveisti kinivarpų, nes jų pražudytos eglės yra gera trąša miško dirvoms...

O pelides kai kurie medžiotojai įsiruošdavo sovietmečiu, kaip jaukyklas lapėms privilioti, kai lapių kailiai buvo inžinieriaus mėnesinio atlyginimo vertės. Kai miškuose gausu stirnų, elniukų, šerniukų, mangutų, bebrų, o dar ir zuikių esama, nemanau, kad didžiuosius miškinius katinus labai domintų pelių bokštų gyventojai. O nelaisvėje užaugintos lūšys maisto prisiduria dar ir iš pamiškių sodybų.

Facebook komentarai