Sorry, you need to enable JavaScript to visit this website.
Pereiti į pagrindinį turinį

C1

C1

V. Ribikauskas: ar medžioklę ir miškininkystę tvarkys asfaltiniai gamtos mylėtojai?

Autorius: Vytautas RIBIKAUSKAS, medžioklės žinovas
"Zuikio ausys", prožektoriai ir medžiokliniai šunys.
"Zuikio ausys", prožektoriai ir medžiokliniai šunys.
Printer Friendly, PDF & Email

Andriejus Gaidamavičius: nebus lankų, nebus naktinių medžioklių su prožektoriais, nebus naktinių medžioklių su šunimis, nebus ūdrų medžioklės... 

Asfaltiniams užkliuvo ne tik lankai.  Per dešimtmečius prirašyta siūlymų keisti, supaprastinti medžioklės taisykles, kurios surašytos taip, kad kuo daugiau būtų visokių kvailų draudimų, kad kuo daugiau būtų galima nubausti medžiotojų, laikant juos potencialiais nusikaltėliais.

Visi ankstesni aplinkos ministrai mažai atsižvelgdavo į tas pastabas. Priešingai, tik vis daugiau varžė medžiotojų veiklą. Kai dabartinis ministras Kęstutis Mažeika bent maža dalele pabandė (ko gero, tai medžioklę praktiškiau vertinančios jau buvusios viceministrės Rasos Vaitkevičiūtės nuopelnas) įsiklausyti į medžiotojų pastabas ir pasiūlymus, pabijoję prarasti dalį visuomeninių asfaltinių aplinkosaugos organizacijų vadų suklaidintų piliečių balsus, seimūnai ir Vyriausybės nariai perlaužė ministrui stuburą.

Sprendžiant iš vieno gatvės aplinkosaugininkų aktyvistų A. Gaidamavičiaus komentaruose paskelbtų kategoriškų „nebus“, medžioklės ir miškininkystės reikalus dabar tvarkys jau ne Aplinkos ministerija, o gatvinių gamtosaugininkų aktyvistai, sugebantys apgaule ir melu sutelkti miestiečių minias peticijų pasirašymui ir savo pusėn palenkti reitingus bijančius prarasti politikus. 

Užsitęsę batalijos dėl medžioklinių prožektorių

Kas dar suerzino gatvinius gyvūnų mylėtojus medžioklės taisyklių pakeitimuose? Diskusijos dėl medžioklinių prožektorių sugrąžinimo į medžioklės procesą tęsiasi nuo pat šios priemonės uždraudimo. Tose vietose, kur žvėrys nuolatos trikdomi (priemiestiniuose, rekreaciniuose miškuose), maitintis jie išeina dažniausiai sutemose arba visiškoje tamsoje.

Tykojimo medžioklė leidžiama ir tamsiuoju paros metu. Tad kaip tinkamai nusitaikyti į norimą sumedžioti žvėrį? Nežinau, ar galėtų kas paneigti, kad šaudant tamsoje neapsišvietus, žvėrių sužeidžiama daugiau nei apsišvietus.

Žinoma, šaunant iš tinkamo atstumo, tinkamais ginklais ir šaudmenimis, bet tai, vėlgi, medžiotojo kultūros reikalas, o ne įrankio kaltė. Puikiai atsimenu tuos laikus, kai medžioklinių prožektorių nebuvo, o eksportines žvėrių sumedžiojimo užduotis reikėjo vykdyti. Norėdami nors kiek taiklesnį šūvį paleisti, medžiotojai prisigalvodavo įvairiausių gudrybių: šautuvų vamzdžių galuose pritvirtindavo iš kartono iškirptas „zuikio ausis“, vamzdžių sujungimo lystelę nudažydavo baltai, taikiklio šratelį ištepdavo fosforu, prie  vamzdžio montuodavo įvairiausius buitinius šviestuvus.

Kol nebuvo prožektorių, medžiotojai prisigalvodavo įvairiausių gudrybių: šautuvų vamzdžių galuose pritvirtindavo iš kartono iškirptas „zuikio ausis“.
Kol nebuvo prožektorių, medžiotojai prisigalvodavo įvairiausių gudrybių: šautuvų vamzdžių galuose pritvirtindavo iš kartono iškirptas „zuikio ausis“.

Akylesnieji taikymo linijos lygį suvesdavo vamzdžius, nukreipę į kokį šviesesnį dangaus lopinėlį, o po to nuleisdavo žemyn ir pildavo į žvėrį. Tad ar reikia dar kalbėti, kiek dėl tokio taikymo nubėgdavo lengvai ir sunkiai sužeistų žvėrių, kiek jų supūdavo.

O kaip neapšvietus pribaigti sunkiai sužeistą, bet nuo bokštelio dar keletą šimtų metrų nubėgusį ir ten bešliaužiojantį šerną? Palikti jį kankintis iki ryto arba kol jis pasislėps nugaiš. Jeigu sutemose  pašautas žvėris susekamas  šuns pagalba, kaip jį pribaigti neapšvietus, kai prie žvėries sukinėjasi šuo? Jeigu šiltuoju laiku (mėsa nelabai valgytina netgi žiemos metu žvėrį neapdorojus ilgesnį laiką) vakare sunkiai sužeistus žvėris sekimui ir pribaigimui (dažnai pribaigti ir nereikia) paliksime iki ryto, tokius laimikius vis vien reikės laikyti prarastais, nes jų mėsa netiks vartoti maistui. Tačiau tamsoje žvėries  suradimui ir pribaigimui būtinas šviesos šaltinis ir daug patogiau, kai jis pritvirtintas prie vamzdžio, ypač kai medžiotojas žvėrį tykojo vienas.

Tačiau medžioklės priešininkai pasisako netgi prieš medžioklinių šunų naudojimą sužeisto žvėries sekimui tamsoje. Tai gal jie galėtų pademonstruoti, kaip miško tankmėje surasti ir pribaigti sužeistą žvėrį be šuns ir prožektoriaus? Beje, prožektorius visą laiką  buvo leidžiama naudoti šernų medžioklėje tykojant, tad kodėl „gamtos mylėtojus“ taip sunervino, kai prie šernų pabandyta pridėti ištisus metus leidžiamus naikinti plėšriuosius žvėrelius, nutrijas, ondatras? Šernus leidžiama medžioti ištisus metus, tai nesąžiningi medžiotojai, tuo prisidengdami, prožektorių galėjo naudoti ir medžiojant kitus žvėris. Tačiau tai jau asfaltinių gamtininkų ir mūsų valdžios bėdos – medžiotojus laikyti potencialiais nusikaltėliais...

Reikalą išspręstų leidimas naudoti naktinio matymo taikiklius, kai žvėrys būtų nukaunami, nesukeliant jiems streso, šaunant į ramiai besimaitinančius ar einančius į maitinimosi vietas žvėris.

Su medžiokliniais šunimis efektyvi ir naktinė mangutų medžioklė, nes dienos metu juos gali sumedžioti nebent su urviniais šunimis, atkasinėjant urvus. Tokiose naktinėse medžioklėse net šautuvas nereikalingas. Reikia tik pasirinkti kanopiniais žvėrimis mažai besidominčius arba specialiai mangutus medžioti dresuotus šunis. O gyvūnų globėjai, manau, myli ne tik vilkus. Jiems turėtų rūpėti ir smulkioji fauna, kurią galabija mangutai, lapės ir kiaunės. Gatvių gamtininkai savo iškreiptoje vaizduotėje, matyt, regi tokius vaizdus, kai naktimis medžiotojų būriai su agresyvių kovinių šunų bandomis bastosi po miškus, durklais užbadydami šunų užspeistus žvėris – fantazijai ribų nėra...

Stirnas patys medžiotojai saugo labiau, nei to reikalauja medžioklės taisyklės

Visuomeninių gamtos mylėtojų organizacijoms kliūna ir ketinimas panaikinti stirnų bei danielių sumedžiojimo limitus. Tai vėlgi išankstinis, niekuo nepagrįstas medžiotojų priskyrimas gyvosios gamtos plėšikų kastai. Netgi ir Seimo bei Vyriausybės kai kurie nariai laiko, kad medžiotojai yra kažkokie išbadėję šakalai, kurie, paleisti nuo grandinių, išpyškins ir suvalgys visus valgomus žvėris.

Valdžia įsitikinusi, kad tik tos grandinės padeda išsaugoti gausias kanopinių žvėrių populiacijas. Tačiau yra priešingai – tik medžiotojų dėka tos populiacijos vis dar klesti Lietuvoje. Yra medžiotojų klubų, kur patys medžiotojai uždraudę savo medžioklės plotuose medžioti suaugusias stirnų pateles bei perspektyvius stirninus ir prasižengusiems šauliams taiko vienokias ar kitokias sankcijas.

Kaip nustatomi tie limitai? Medžiotojų klubai medžiojamųjų gyvūnų sumedžiojimo komisijoms pateikia elninių žvėrių apskaitas, kurių tikslumo komisijos patikrinti niekaip negali, tad, kaip taisyklė, nustato tokius sumedžiojimo limitus, kokių medžiotojai prašo. Tik retais atvejais, kai medžioklės plotuose parodomi tikrai nerealūs žvėrių skaičiai, komisijos ryžtasi prašomus limitus pakoreguoti. 

Kai žvėrių apskaitos labai netikslios arba iš viso nevykdomos, teisingų sumedžiojimo limitų nenustatysi. Dėl šios priežasties tikslinga atsisakyti bent stirnų medžioklės limitavimo. Tai jau buvo padaryta netolimoje praeityje ir stirnos neišnyko. Priešingai, jų populiacija tik gausėjo. Tad limitavimo sugrąžinimas buvo tik noras sudaryti sąlygas kuo daugiau nubausti medžiotojų: visos tos etiketės ausyse ir žinojimas, kada ir kurioje miško vietoje esant, sumedžiotam žvėriui jas įsegti dažnai (aplinkosaugos inspektorių džiaugsmui) medžiotojus supainiodavo.

Danielius perka ir savo medžioklės plotuose veisia patys medžiotojai, tai kodėl valdžia turėtų kištis į jų medžioklės reguliavimą. Patys medžiotojai, įsigiję keletą danielių, juk nepuls juos tuo pat sumedžioti, o palauks, kol jų prisidaugins tiek, kada bus galima pradėti racionaliai naudoti jų bandą. Didžiausia medžioklės priešų ir valdžios klaida – tai manymas, kad Lietuvos medžiotojai nesugeba tinkamai šeimininkauti savo medžioklės plotuose, kad jiems reikalingi tokie prievaizdai kaip A. Gaidamavičius, V. Balys ir kiti.

Draudžiami medžioti žvėrys nevalgomi

Gyvūnų teisių gynėjus ir kai kuriuos Seimo narius papiktino dar ir tai, jog pribaigus akivaizdžiai sužalotus žvėris, kuriems nėra nustatyti medžioklės terminai (pavyzdžiui, stumbras), net po visų taisyklėse nustatytų procedūrų su aplinkosaugininkais ir veterinarijos tarnyba, atsisakius gyvūną tyrimams paimti mokslo įstaigoms, buvo bandyta leisti suvartoti medžiotojams.

Pabijota, kad gali akivaizdžiai padaugėti tariamai sužeistų draudžiamų medžioti žvėrių. Bet tada parodoma, kad nepasitikima ne tik medžiotojais, kas jau įprasta, bet ir aplinkosaugos bei veterinarijos tarnybomis. O jeigu taip, tai peršasi mintis, kad neverta pasitikėti ir tais nepasitikinčiaisiais, kuriems visi piliečiai yra potencialūs nusikaltėliai: kuo pats kvepia, tuo ir kitus tepa – skelbia liaudies išmintis. Taigi, susidūrime su automobiliu kojų netekusį stumbrą teks vežti utilizuoti į Rietavą ir, ko gero, medžiotojų klubo, kuriame sužalotas gyvūnas pribaigiamas, lėšomis, nes tokio žvėries skerdienos paprastai neatiduosi nei vaikų darželiui, nei senelių prieglaudos namams ar kokiai nors labdarai.

Ne visi pakeitimai patiko ir medžiotojams

Nereikalingas saugaus elgesio medžioklėje egzaminų sutankinimas nuo 5 metų iki 3 metų. Kelių eismo taisyklės daug sudėtingesnės, autoįvykiuose žūsta nemažai žmonių ir gyvūnų, tačiau vairuotojai neegzaminuojami kas keletą metų.

Ministras K. Mažeika jau seniai siūlo didinti medžiotojams mokesčius už medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimą ir už tas lėšas steigti šaudyklų, kuriose galėtų treniruotis medžiotojai, tinklą. Siūlo taip atkakliai dar nuo tų laikų, kai vadovavo Seimo Aplinkos apsaugos komitetui. Nori nenori, bet peršasi mintis, jog tuo jis suinteresuotas asmeniškai. Geriau tos, iš medžiotojų (beje, nepagrįstai) padidintų mokesčių surinktos lėšos, būtų panaudotos teisingam žalos atlyginimui už gyvulių augintojų vilkų nudaigotus veislinius avinus, o egzaminų kartojimo reikėtų atsisakyti visiškai.

Iš patrankos į žvirblį

Netikęs reikalavimas visus kanopinius žvėris leisti medžioti tik kulkomis. K. Mažeika šią nuostatą pristatė kaip pačią pažangiausią taisyklių pakeitimuose. Tačiau taip nėra – stirnas ir jauniklius šernus puikiausiai galima šauti 5-6 milimetrų skersmens grankulkėmis ir sužeistų žvėrių nebus daugiau nei šaudant kulkomis.

Tokio dydžio grankulkių šovinio užtaise būna daug. Kalbant apie smulkus žvėris, pakaktų ir 4 mm grankulkėmis pataikyti į gyvybiškai jautrią kūno vietą. Ir tai lengviau padaryti, nei pataikyti nemenku švino gabalu, šaunant iš stambesnio kalibro lygiavamzdžio šautuvo.

Ypač keblu būtų šaudyti kulkomis varymo medžioklėse, kai kulka pataikyti į tarp trako krūmų, tankaus pomiškio bei aukštų žolių greitai skuodžiančius smulkius žvėris yra gana keblu, o žvėrelį sužeisti, ypač iš lygiavamzdžio šautuvo paleista kulka, dar lengviau nei šaudant stambiais šratais ar smulkiomis grankulkėmis.

Yra daug pavyzdžių, kai kulkomis „nusprogdinami“ žvėrių žandikauliai, nukertama koja ir gyvūnas po šūvio dar toli nubėga. Kita vertus, medžioklėse, ypač varymo, visada dalyvauja medžiokliniai šunys ir, nežiūrint, kokiu užtaisu žvėris sužeidžiamas, šunys jį greitai sulaiko ir žvėris pribaigiamas, neleidžiant jam ilgai kankintis.

Varymo medžioklėse šaudyti kulkomis yra ir daug pavojingiau. Nebent tokiai medžioklei miškas būtų specialiai paruoštas: šaulių linijoje pastatyti bokšteliai ir šaudymo kryptimis nuo augalijos pravalyti spindžiai, bet visuose medžioklės plotuose tai padaryti neįmanoma. 

Tenka apgailestauti, bet varymo medžioklėse vis dar pasitaiko nelaimingų atsitikimų, kai paleidus neatsargų šūvį arba dėl rikošeto kliudomi medžioklės dalyviai. Kai miške gausiai skraidys ne švininės boružėlės, o švininės kamanės, pastarųjų atsitiktinis įgėlimas kuriam nors medžioklės dalyviui gali baigtis liūdnai.

Prie medžiotojų interesus tenkinančių medžioklės taisyklių pakeitimų ir papildymų galima priskirti jau minėtą medžioklinių prožektorių naudojimo praplėtimą, leidimą medžioklėje naudoti trumpuosius ginklus žvėrių pribaigimui, atsisakymą bausti medžiotojus, kai vienu metu limituojamų žvėrių nušaunama daugiau nei yra limito likučiuose ir tykojimo medžioklėse, kai medžioja daugiau nei vienas medžiotojas ir kitus mažiau esminius pakeitimus. Tačiau visa tai būtų buvę, jeigu būtų buvę... O dabar iš išpūstų taisyklių koregavimo didelių burbulų, jiems sprogus, pasklido tik blogas kvapas.

Reikia keisti miškų ir medžioklės valdymo struktūrą

Akivaizdu, kad Aplinkos ministerija nesusidoroja, pirmiausia, su miškų, o po to ir su miškais glaudžiai susijusios medžioklės valdymu. Šias sritis jau pradėjo reguliuoti asfaltinių gamtininkų organizacijos, įvairiais apgaulės būdais pasitelkę daugiausia miestiečių minią.

Gana svarbi miškininkystės dalis yra miško žvėrių, ypač kanopinių, ir miško santykiai, jų teisingas reguliavimas. Kadangi žvėrių populiacijų gausą reguliuoja medžiotojai, miškininkystėje svarbų vaidmenį vaidina ir medžioklė. Nuo elninių žvėrių gausos priklauso, kokius miškus galėsime išauginti ateities kartoms.

Dabar jau „grįžta“ sovietiniai laikai, kai elninių žvėrių buvo priveista tiek, jog nebuvo galima išauginti kai kurių medžių rūšių (pušų, ąžuolų, uosių) medynų, nes jų želdinius ir jaunuolynus nusiaubdavo briedžiai, elniai bei stirnos. Miškų mokslininkai, kaip antai,  profesoriaus habil. dr. Vytautas Padaiga, kuris per visą savo mokslinės veiklos laikotarpį nagrinėjo žvėrių ir miško santykius, nustatė leistinas kanopinių žvėrių tankio miško ploto vienete normas, kad žvėrys ženkliai nepažeistų medynų.

Tačiau šiandien tai visiškai pamiršta ir žvėrys vėl niokoja miško želdinius ir jaunuolynus. Miško biogeocenozės yra sudėtingas atmosferos, dirvožemio, augalijos, gyvūnijos ir mikroorganizmų kompleksas, kuriam būdinga visų jo komponentų tarpusavio sąveika, medžiagų ir energijos apykaita. Todėl iš miško resursų sąrašo negalima išbraukti medžiojamosios faunos. Tačiau tenka apgailestauti, kad tiek sovietmečiu, tiek ir dabar medžioklės ir miškų ūkiai eina skirtingais keliais, kad valstybinių miškų valdytojai ir miškų savininkai (beje, ir laukų bei vandenų) praktiškai visiškai nušalinti nuo medžioklės proceso reguliavimo.

Pasak V. Padaigos: „Išlaikyti ekologinę pusiausvyrą tarp miško augalijos ir kanopinių žvėrių gali tik miškų valdytojai bei savininkai iš vienos pusės, ir medžiotojų klubai, iš kitos“. Tad protingiausia būtų, kad medžioklės procesą reguliuotų miškininkai.

Tikslinga būtų grįžto prie Žemės ir miškų ūkio ministerijos įsteigimo, kurioje būtų sprendžiami ir medžioklės reikalai. Ministerijos pavadinime būtinai turėtų būti žodis „miškų“, kad nebūtų miškai tik permetinėjami iš vienos ministerijos į kitą, kaip buvo iki šiol. Juk anksčiau buvo ir savarankiška miškų ministerija.

Dabar, kai valdžioje stumdomasi dėl Žemės ūkio ministerijos išmėtymo po visą Lietuvą, ta ministerijos dalis, kuri tvarkytų miškų reikalus, galėtų įsikurti Kaune, kur yra didelis miškų ir medžioklės mokslų potencialas, o ministerijos miškų daliai galėtų vadovauti vienas iš viceministrų. 

Žvėrys daugiausia gyvena miškuose, maitinasi laukuose ir miškuose, daro žalą žemės ūkiui ir miškams, o žvėrių gausą reguliuoja ir žalą atlygina medžiotojai. Jei medžioklė priklausytų jungtinei Žemės ir miškų ūkio ministerijai, atsirastų normalūs santykiai tarp medžiotojų ir žemių bei miškų savininkų ar valdytojų. Aplinkos ministerija galėtų, nebent, vykdyti kontrolės funkcijas.

Facebook komentarai