Sorry, you need to enable JavaScript to visit this website.
Pereiti į pagrindinį turinį

C1

dojusagro

Ūkininkas: kai kurie kolegos anksčiau spjovė į darbuotojus, todėl dabar juos traukia iš pakampių

Autorius: Dainius ŠEPETYS
Asociatyvi nuotr.
Asociatyvi nuotr.
Printer Friendly, PDF & Email

Ilgalaikes ūkio plėtros strategijas kuriantys ūkininkai yra sunerimę - greitai ateis laikas, kai kaime nebeliks kam dirbti žemės, o juo labiau šerti gyvulių ar ravėti daržų. Mat, kasmet dirbančiųjų žemės ūkyje mažėja.

Tokias tendencijas sąlygoja ūkių modernizacija bei mažėjantis kaimo gyventojų skaičius, nes kasmet vidutiniškai 9 tūkst. žmonių palieka kaimo vietoves ir keliasi gyventi į miestus arba emigruoja.

Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2019 m. pirmąjį ketvirtį šalyje buvo 1,34 mln. užimtųjų, iš jų 100,9 tūkst. dirbo žemės ūkyje.

Kaimui – 1 000 specialistų

Specialistus darbui žemės ūkyje ruošia Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademija, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademija bei šalies profesinio rengimo centrai. Neskaitant universitetų, profesinėse mokyklose  šiemet žemdirbiškų profesijų mokosi 1022 mokiniai.

„Prieš dvejus metus besimokančiųjų buvo 1671, o prieš ketverius – 1344. Tačiau pastaraisiais metais dėl demografinių priežasčių vėl mažėjo mokinių skaičiai tiek bendrojo ugdymo mokyklose, tiek profesinėse mokyklose, tiek mažėjo ir studentų aukštosiose mokyklose“, – „Agroetai“ teigė Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos (ŠMSM) Komunikacijos skyriaus vedėja Nomeda Barauskienė.

ŠMSM pateiktais duomenimis, daugiausia mokinių žemės ūkio srities paslapčių semiasi Kaune esančiame Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centre – ten mokosi 230 jaunuolių, Joniškėlio Igno Karpio žemės ūkio ir paslaugų mokykloje – 142, o Simno žemės ūkio mokykloje – 100.

Katės ir šunys – žemės ūkis?

Pačiame Kaune įsikūręs Karaliaus Mindaugo profesinis rengimo centras, anot jo direktorės dr. Noros Pileičikienės, yra populiariausia tarp stojančiųjų profesinio mokymo įstaiga Lietuvoje ir prie žemės ūkio linkusius jaunuolius vilioja savo šios srities profesinio mokymo programomis. Ruošia gyvūnų prižiūrėtojus, žirgininkystės verslo darbuotojus, dekoratyvinio želdinimo ir aplinkos tvarkymo darbuotojus.

Populiariausia tarp programų yra gyvūnų prižiūrėtojo profesija, kurią Lietuvoje galima įgyti tik šiame mokymo centre. „Kiekvienais metais stojančiųjų skaičius auga. Šiemet įgyti šią profesiją siekia daugiau kaip 120 pirmakursių, pernai jų buvo 99. Jaunuoliai mokosi šunų, kačių auginimo, egzotinių gyvūnų priežiūros, renginių su katėmis ir šunimis aptarnavimo, šunų dresūros, gyvūnų kailio priežiūros bei kirpimo“,- pasakojo N.Pileičikienė. 

Tam yra įkurta moderni praktinio mokymo bazė – „šunų kirpykla“, kur mokiniai tobulina profesinius įgūdžius, realiai atlikdami šunims ir katėms visas reikalingas higienos procedūras. Įgiję gyvūnų prižiūrėtojo profesiją absolventai įkuria šunų kirpyklas, dirba veterinarijos gydyklose veterinarijos gydytojo pagalbininkais, gyvūnų auginimo ir priežiūros konsultantais gyvūnų prekių parduotuvėse.

Karaliaus Mindaugo profesinis rengimo centro vadovės tikinimu, taip pat populiarėja gyvūnų išvedžiotojų, gyvūnų viešbučių paslaugos. Jų mokyklos absolventai ne tik vadovauja šunų kirpykloms, bet turi įkūrę net šunų darželį. Tačiau pripažino, kad dažniausiai jų absolventai savo verslus kuria miestuose.

Lietuvoje populiarėjant jodinėjimui žirgais, Karaliaus Mindaugo profesinio rengimo centras pradėjo rengti žirgininkystės darbuotojus, mokančius prižiūrėti bei treniruoti žirgus. „Kvalifikuotų žirgininkystės darbuotojų trūksta. Tad ir pasiūlėme profesinio mokymo programą, kurią dažniausiai renkasi žirgų savininkai bei žirgų sporto atstovai“,- aiškino N.Pileičikienė, pastebėdama, kad šiemet pirmą kartą jie priėmė jaunuolius mokytis ir dekoratyvinio želdinimo ir aplinkos tvarkymo darbuotojo profesijos. Tokių specialistų Lietuvoje, esą, taip pat trūksta.

Joniškėlis – arčiau žemės

Kur kas arčiau kaimo gyvenimo bei problemų yra Pasvalio rajone įsikūrusi Joniškėlio Igno Karpio žemės ūkio ir paslaugų mokykla. Apie 70 proc. čia besimokančiųjų mokosi pagal žemės ūkio srities profesinio mokymo programas. „Esame vienintelė mokykla Panevėžio apskrityje, galinti pasiūlyti įgyti žemės ūkio gamybos verslo darbuotojo ar darbininko profesijas. Taip pat rengiame želdinių tvarkytojus pagal programą, skirtą asmenims, turintiems specialiųjų ugdymosi poreikių“, – aiškino  Joniškėlio Igno Karpio žemės ūkio ir paslaugų mokyklos direktorius Vytautas Jurėnas.

Pasak jo, mokyklos mokiniai kasmet sulaukia darbdavių – žemės ūkio įmonių ir ūkininkų kvietimų atlikti pas juos praktiką ar įsidarbinti. Tad žemės ūkio srities programas baigę absolventai sėkmingai įsidarbina rajone ar regione. Yra absolventų, kurie tęsia šeimos žemdirbystės tradicijas ir įkūrė savo ūkius ar nusprendė tęsti mokslus aukštosiose mokyklose. 

V.Jurėno teigimu, jų mokykloje daugiausiai mokosi ne miestiečiai, bet jaunuoliai iš Pasvalio, Pakruojo, Biržų rajonų, kai kada mokytis atvyksta ir iš tolimesnių regionų, pavyzdžiui, Širvintų.

Trūksta gyvulių šėrikų

Anot „Agroetos“ pašnekovų – profesinių mokymo įstaigų vadovų, ne jie klysta sudarydami vienokias ar kitokias mokymo programas. Tiesiog žemės ūkis tarp jaunimo šiuo metu nėra „ant bangos“. Kėdainių profesinio rengimo centro direktoriaus Dangiro Kačinsko tvirtinimu, nors mokykla visada bendrauja su ūkininkais, pedagogai žino kokių profesijų darbuotojų trūksta labiausiai, bet šiemet nesurinko nė vienos grupės norinčiųjų mokytis žemdirbiškos profesijos.

Tuo metu Kėdainių krašto ūkininkų sąjungos primininkas Virmantas Ivanauskas tikino, kad darbuotojų ūkiuose labai trūksta. „Ūkiams reikalingi kvalifikuoti mechanizatoriai, vairuotojai, jau nekalbu apie gyvulių šėrikus, bet žmonių nėra. Dabar ūkininkai visais būdais stengiasi išlaikyti savus darbuotojus, sudaro jiems palankias darbo sąlygas, moka solidžius atlyginimus. Jei taip nutinka, kad ūkis netenka darbuotojo, pirmiausiai jo ieško Darbo biržoje, bet ten kontingentas dažnai labai nepatikimas“, – „Agroetai“ sakė V.Ivanauskas.

Ūkininkas papasakojo, kad jo žmona yra baigusi tris universitetus, turi 25 metų pedagoginį darbo stažą, bet mokykloje jos atlyginimas nesiekia 600 eurų per mėnesį. O šėrikams, kurie, esą, savarankiškai nesugeba parašyti prašymo priimti į darbą, siūlo 700 eurų „į rankas“, bet neatsiranda norinčiųjų dirbti.

Žemdirbiškos profesijos nevilioja

Radviliškio krašto ūkininkų sąjungos pirmininkas Ignas Hofmanas prisimena, kad apie šią problemą buvo pradėta kalbėti jau prieš 10 metų, tačiau situacija iki šiol nepakito. Anot jo, viešai proteguojamas taip vadinamas glamūrinis gyvenimas, o kaimo žmonės parodomi tik kaip pajuokos objektai. Visi nori būti vadybininkais, dirbti lengvą darbą ir už tai gauti krūvas pinigų. Tuo tarpu, jaunimo nuomone, esą melžėja ar šėrikas yra pati žemiausia darbuotojų kasta.

„Anot šiandieninio jaunimo, šios profesijos yra dugnas, žemiau jau nebėra kur, tai kas norės save taip iš anksto pasmerkti ir stoti mokytis žemdirbiškų specialybių?“ – retoriškai klausė Radviliškio krašto ūkininkas.

Pasak jo, Radviliškio rajone problemos tokios pat, kaip ir visoje Lietuvoje – žemės ūkio darbuotojų trūksta. Situacijos negelbsti ir gan nemaži atlyginimai, kitos ūkininkų sudaromos lengvatos. „Geri mechanizatoriai už darbą per mėnesį „į rankas“ gauna 1 000-1 500 eurų, o itin aukštos kvalifikacijos specialistų atlyginimai siekia ir 2 000 eurų. Gyvulių šėrikai uždirba neblogai - po 600-700 eurų, bet dėl to jų darbas patraukliu netampa“, – tvirtino I.Hofmanas.

Traukia iš „pakampių“

Kupiškio rajono ūkininkų sąjungos pirmininkas Zigmantas Aleksandravičius pripažino, jog jie visada galvojo, kad žemės ūkio darbuotojų stygiaus problema išsispręs savaime, bet taip neįvyko. „Kupiškyje yra Technologijų ir verslo mokykla, tačiau ji gyvena savo ritmu ir interesais, o žemdirbiai rūpinasi savais gyvenimais, ir su ūkininkais mokykla visiškai nebendrauja. „Prigamina“ specialistų, kurie, pabaigę mokslus, jau kitą dieną eina į darbo biržą arba išvažiuoja į užsienį“, – teigė ūkininkas.

Pasak Z.Aleksandravičiaus, mechanizatorių surasti dar įmanoma – moderni technika, technologijos, daugybė automatikos, kompiuterių žavi jaunimą. Didžiausia problema – darbuotojų trūkumas gyvulininkystės ūkiuose. Ūkininkai, prireikus darbuotojo, traukia juos iš visokių „pakampių“, stengiasi juos mokyti, tik kol kas dar nepradėjo masiškai jų vežtis iš Ukrainos, nors kitur taip jau, esą, daro.

„Norisi mesti „akmenį“ ir į mūsų ūkininkų daržą. Buvo laikas, kai žmonių buvo daug, bet niekas dirbančio ūkyje nelaikė žmogumi, spjovė į jį ir mokėjo minimumą. O kai kur – ir už pavalgymą. Kai gavom daugiau laisvės, atsidarė valstybės sienos – tai jie ėmė ir pabėgo“, – „Agroetai“ pripažino Z.Aleksandravičius, su nuoskauda pastebėdamas, kad šiandien ūkininkai kviečiami į renginius, konferencijas, kur gvildenami klausimai apie kaimo būtį 2050 metais, bet nesistengiama išspręsti šių dienų problemų išspręsti.

Facebook komentarai

T Hegvita agro