Sorry, you need to enable JavaScript to visit this website.
Pereiti į pagrindinį turinį

C1

C1

Ugnis nesunaikino noro bitininkauti

Autorius: Dalia KARPAVIČIENĖ
Per edukcines pamokėles Arvydas Maziukas ir vaikai Viktorija bei Linas rodydavo senuosius bitininkavimo įnagius: genį ir dūlį, kurie, deja, per gaisrą sudegė. Arvydo Maziuko asmeninė nuotr.
Per edukcines pamokėles Arvydas Maziukas ir vaikai Viktorija bei Linas rodydavo senuosius bitininkavimo įnagius: genį ir dūlį, kurie, deja, per gaisrą sudegė. Arvydo Maziuko asmeninė nuotr.
Printer Friendly, PDF & Email

2017-ųjų gegužės 11–oji Kelmės rajone Trainaičiuose bitininkaujančiai Editos ir Arvydo Maziukų šeimynai paženklinta ugnimi: tą popietę jų sodyboje kilęs gaisras sunaikino ne tik pastogę, visą turtą, bet ir dirbtuves, kuriose būdavo surenkamas medus, liejamos vaško žvakės, laikomi tiek seni, tiek ir modernūs bitininkystės įrankiai.

Tačiau ugnis nesunaikino nuo mažens prie bitelių pratusio Arvydo Maziuko noro bitininkauti.

Skaudu prisiminti iki šiol

Arvydas Maziukas sakė, apie prieš beveik ketverius metus nutikusią nelaimę skaudu prisiminti iki šiol.

Trainaičiuose Edita ir Arvydas Maziukai bitininkavo ne vienerius metus. Iš Dzūkijos kilęs, nuo mažens prie bitelių pratęs Arvydas Maziukas pagal specialybę iš pradžių dirbo Tytuvėnų durpyne. Kai tiesioginio darbo neliko, pradėjo labiau stiprinti savo bitelių ūkį, įkūrė bitininkystės muziejų, pradėjo rengti edukacinius užsiėmimus ir visaip kitaip bitininkystės amatą puoselėti, populiarinti. Su pedagoge žmona Edita susitvarkė seną sodybą ir namus patogiai, pagal savo norus ir poreikius. Ramybe alsuojančiame gamtos kampelyje, rodės, visuomet vyraus harmonija. Bet vienkiemio idilę 2017-ųjų pavasarį visiškai sudarkė gaisras.

Mokytoja E. Maziukienė tą dieną su mokiniais buvo ekskursijoje Šiauliuose. Žinią apie ištikusią nelaimę išgirdo iš namuose likusio vyro. Ugnis buvo greita ir negailestinga, nors ugniagesiai atvyko labai skubiai tiek iš Tytuvėnų, tiek ir iš Kelmės, Šiluvos... Ir kūdra su vandeniu buvo visai šalia sodybos. Kaip vėliau paaiškėjo, gaisro židinys buvo bitininkystės įrankių saugykloje. Kodėl kilo gaisras, taip ir liko mįslė: gal dėl įkaitusio kamino, gal dėl pasenusios elektros instaliacijos?     

Iš ugnies, ugniagesių gelbėtojų dėka, išgelbėti pavyko dalį namo, vieną medsukį, vieną kitą bitininkavimo įrankį. Teko bitininkams prašyti pagalbos, nes, sunkiai dirbdami, nebuvo turtų užgyvenę. Gelbėjo geri žmonės ir neprašyti. Pažįstami ir nepažįstami. Iš visų Lietuvos pakraščių. Net iš A. Maziuko senelių tėviškės Dzūkijoje. Patys, būdami neturtingi. Ne mažiau už pinigus bitininkams buvo svarbi ir moralinė parama. Visiems Maziukai labai dėkingi.

Dirba griuvėsiuose...

„Stengiamės nosies nenukabinti, gyvename ir bitininkaujame ir po tokių išbandymų. Bitelės juk liko. Tik atsarginiai korpusai, koriai, vaškas, buvę antrajame namo aukšto sandėlyje, sudegė. Dirbtuvėlių patalpas išsivalėme, kažkaip bandome dirbti. Ugnis nesunaikino nei langų, nei durų, yra vanduo, kanalizacija. Dirbame griuvėsiuose“, – sakė Arvydas Maziukas.

Ilgus metus bitininkaujantis vyriškis teigė pastaraisiais metais susiduriantis su nerimą keliančiu procesu: dėmesys lietuvių kultūrai apskritai slopsta. Tą jaučia ir bitininkai. Mažėja natūralių produktų poreikis. Pavyzdžiui, vaško žvakių.

Bitininkai iš vaško lieja įvairias žvakeles.

„Jei gamintume kokias nors žybsinčias girliandas, tikrai poreikis būtų“, – apgailestavo.

 A. Maziuko teigimu, savo esme bitininkai dar esantys gyvi. Bitininkas labai norėtų ir toliau bitininkauti, būti reikalingas. Tikisi, kad ir vaikai užsiims šiuo amatu, bet jiems bitininkavimas greičiausiai bus tik kaip pomėgis prie pagrindinių darbų.

Mažėja šeimos veiklų, o „kaimiečių Lietuvoje nelabai ir reikia“

„Bitininkauti nėra pigu. Biteles reikia ir maitinti, ir visaip kitaip prižiūrėti. Ne balandžiai. Bet stengiamės didžiąją dalį bičių šeimų išlaikyti, kad galėtume atsigauti po virusų ir pandemijų. Dabar praktiškai nėra kur ir kaip medumi ir kitais bičių produktais prekiauti, išskyrus internetu. Bet tai – kažkaip netikra. Dažnam norisi, prieš perkant medų, jo pirmiausia paragauti...“, – sakė Arvydas Maziukas.

Kažkada bitininkas bandė skaičiuoti, kiek reiktų laikyti bičių šeimų, kad galėtų normaliai gyventi. Dabar tvirtino to daryti nebematantis prasmės.

„Darosi keisti dalykai kaime. Labai tikėtina, kad bitelių savininkams bus pasiūlyta kažkiek centų už medų, kaip ir karvių laikytojams už pieną. Šeimos veiklų Lietuvoje mažėja, nors ne taip ir seniai kaime beveik kiekviena šeima savo reikmėms ir dar parduoti, kas lieka, laikė po vieną, dvi karves, kiaulę, vištų pulką, keletą bičių šeimų. Man akivaizdu, kad kaimiečių Lietuvoje nelabai ir reikia. Ir mažų miestelių gyventojų – kažin“, – svarstė Arvydas Maziukas.

Pavyzdžių, pasak bitininko, toli ir ilgai ieškoti nereikia. Akivaizdžiausias – uždarinėjamos kaimo mokyklėlės.

Maziukas svarsto, gal kada ir pavyks pajudėti iš šio taško. „Esame lietuviai. Visais laikais ar su namais, ar benamiai stengiamės išlikti stiprūs. Norime, kad ir kiti tokie būtų“, – sakė jis. 

Optimizmo ir vilties įkvepia ir vis gerėjantis oras. Trainaičių bityne ir bitininko širdyje – jau pavasaris.

Facebook komentarai