Sorry, you need to enable JavaScript to visit this website.
Pereiti į pagrindinį turinį

C1

C1

Tėviškės pavilioti. Gimtinėje augina braškes ir džiaugiasi ramybe

Autorius: Dalia KARPAVIČIENĖ
Pranas Petraitis tvirtina, jog gyventi gimtinėje – didžiausia laimė. Autorės nuotr.
Pranas Petraitis tvirtina, jog gyventi gimtinėje – didžiausia laimė. Autorės nuotr.
Printer Friendly, PDF & Email

Atokiame Šiaulių rajono Auksučių vienkiemyje įsikūrę Vijoleta ir Pranas Petraičiai, augina braškes, kitas uogas, mėgaujasi obelų vaisiais, šimtametės liepos paunksne, tvenkinėlių ramybe ir vandens lelijomis, pamiškėje tarytum sargyba surikiuotų avilių ir darbščių bičių šeimynų kaimynyste.

„Čia – mano tėviškė, čia – tikra dvasia. Tėviškės trauka niekur negali dingti“, -- šypsančiomis akimis tvirtino Pranas Petraitis. Todėl jam nėra sunku keltis nė neprašvitus ir su žmona kibti į kaimiškus darbus. Dabar Petraičių ūkyje – braškių metas.

„Tėvelis augino pomidorus, aš pasirinkau braškes“

Pranas Petraitis savo tėviškėje jau ketvirtį amžiaus augina braškes.

„Tėvelis augino pomidorus, aš pasirinkau braškes“, -- šypsojosi. Pirmuosius 20 arų braškių daigelių pasodino beveik tuo pat metu, kaip ir jo draugas, dabar – rimtas braškių augintojas Rymantas Norkus.

„Po truputį vis braškyną plėčiau. Sustojau ties hektaru. Esu auginęs ir šiek tiek daugiau, bet hektaras pasirodė tinkamiausias plotas. Su žmona, kuri daug metų dar dirba ir odontologe, didesnį plotą braškių prižiūrėti būtų per sunku“, -- sakė P. Petraitis, paprastai kviečiantis talkininkų braškes skinti, kartais -- sodinti.

Ūkininkas augina šešių veislių braškes, kad uogų turėtų nuo ankstyvo pavasario. 10 arų braškių sodina šiltnamyje. Paprastai pirmojo derliaus sulaukia apie gegužės 20-ąją. Paskutinės braškės laukuose sunoksta maždaug liepos 20 dieną. Šiemet braškių sezonas dėl birželį svilinusių karščių greičiausiai bus trumpesnis. Bet braškių derliumi, pasak ūkininko, galima džiaugtis.

Per patį braškių derėjimą Pranas Petraitis su žmona Vijoleta apie ilgą miegą nė nesvajoja. Paprastai keliasi pusę keturių ryte, ketvirtą atvyksta ir skynėjai. Uogos dar skinamos ir vakarais, nuo penktos iki dešimtos valandos. Braškes parduoda turguose. Susitarę iš anksto, žmonės gali atvykti ir patys uogų prisiskinti, pigiau įsigyti.

Petraičiai sau užsiaugina aviečių, šilauogių, trešnių, vyšnių, didžiųjų juodųjų serbentų Bona. Bet parduoda tik braškes.

Šimtametės sodybos dvasia

Pranas Petraitis pasakojo, jog sodybą Auksučiuose statė dar jo senelis, vėliau – ir tėvas. Seniausias pastatas – gyvenamasis namas, 1934-ųjų, koks buvęs, toks ir likęs. Neperstatytas, nepagražintas. Tikras. Mažyčiais langeliais. Medinėmis durimis. Dar senesni pastatai sudegė per Pirmąjį pasaulinį karą.

Auksučių vienkiemyje užaugo keturi Petraičių vaikai: trys broliai ir sesuo.

 „Taip jau nutiko, kad į tėviškę gyventi po tam tikro laiko tik aš su šeima grįžau. Prasidėjo pertvarka. Atsirado galimybė ūkininkauti. Oficialiai ūkis registruotas 2004 metais, bet po truputį kūrėmės, ūkininkavome jau nuo 1993-ųjų“, -- pasakojo sodybos šeimininkas.

P. Petraitis su žmona šimtametei sodybai suteikė ir savo dvasios. Po maždaug pusantro šimto metų išgyvenusia liepa – stalas ir suoleliai pailsėti po darbų nuo vasaros kaitros. Obelys– irgi dabartinio šeimininko sodintos, suformuotos taip, kad į viršų per daug nesistiebtų.

Pamiškėje – eilė geltonų ir mėlynų avilių. 20 šeimynų. Bitelėms didelis džiaugsmas po pavasarį žiedais apsipylusias obelis, po šeimininkės Vijoletos rožes ir kitokius gėlynus, po miško augalėlius sukiotis... Sodyboje – kaip sargybiniai – įvairiausi akmenys, žaismingi akcentai.

„Gyvename tikrai patogiai. Viskas vietoje, aplinkui: žemė, miškas. Tiesiog jaučiame protėvių dvasia. Nors mūsų dukros su šeimomis įsikūrusios Danijoje ir Anglijoje, apsilanko. Anūkai su tikru kaimu susipažįsta. Smagu, kad yra kur ir pas ką grįžti“, -- sakė Pranas Petraitis iš Auksučių.

Facebook komentarai