Sorry, you need to enable JavaScript to visit this website.
Pereiti į pagrindinį turinį

C1

dojusagro

Tarpinių pasėlių sėjos ypatumai

Autorius: Rapsai.lt
Sėjamoji seradėlė.
Sėjamoji seradėlė.
Printer Friendly, PDF & Email

Dar prieš 50 metų prasidėjusi klimato kaita stipriai pakeitė per šimtmečius egzistavusias metų laikų kalendorines ribas ir orų sąlygų parametrus. Šiltasis metų periodas, tenkinantis augalų fotosintezės proceso poreikius, vidutiniškai per metus pailgėjo net 25–35 dienomis. Tuo tarpu naujai sukurtų veislių augalų (javų, rapsų, cukrinių runkelių, kukurūzų, bulvių ir kt.) vegetacinis periodas sutrumpėjo 5–10 dienų. Javų sėjomainos grandyje, po jų pjūties, lieka 60–75 dienos, kurių metu dar gali vykti fotosintezės procesas. Dėl klimato kaitos susidarė daug palankesnės sąlygos, plačiai kultivuoti tarpinių augalų auginimą Lietuvoje. Visa tai reiškia, kad per vieną vasarą galima gauti net du derlius.

Tarpinių pasėlių nauda

Tarpinių augalų išaugintą žaliąją masę galima suvartoti ir pašarų gamybai, ir naudoti kaip žaliąją trąšą. Augalininkystės ūkiai naudoja pastarąjį būdą, nors yra galimybė šią biomasę panaudoti ir biodujų, kurios pakeistų perkamą kurą grūdų džiovinime, gamybai. Mišrios specializacijos (augalininkystė + gyvulių auginimas) ūkiai tarpinių augalų derlių naudoja visiems anksčiau paminėtiems tikslams. Ši tarpinių augalų savybė išlieka net ir tada, kai jų biomasė išvežama iš lauko (pašarų ruošimui ar dujų gamybai), nes jų ražienos ir šaknys vis tiek patenka į dirvožemį ir didina jo našumą.

Tuo tarpu aplinkotyros specialistai tarpinių augalų auginimą mato ir kaip gamtos apsauginį reiškinį. Anot jų, tarpiniai augalai sunaudoja dirvožemiuose likusius laisvus augalų mitybos mineralinius elementus ir ypač judrius azoto junginius, kuriuos rudens lietus gali įplauti į gruntinius vandenis. Be to, susidaro sąlygos daug ilgesnį laiką išlaikyti dirvas po žalia augalų danga, o tai apsaugo jas nuo įvairių dirvų erozijos rūšių.

Būtent aplinkotyros specialistų pastangomis yra priimtos Jums gerai žinomos ES programos, už kurias dar ir solidžiai mokama – žalinimo, neliečiamų ražienų išlaikymo iki pavasario bei tarpinių pasėlių auginimo be trąšų ir pesticidų. Dirvožemio mokslų specialistai tarpinių augalų auginime įžvelgia didelę galimybę pagreitinti humuso susidarymo dirvožemyje procesą, dar vadinamą „humifikacija“.

Humusas svarbus įvairių mikroorganizmų bei augalų maisto, ypač azoto, fosforo, sieros, mikroelementų, šaltinis. Tai ne tik maisto medžiagų šaltinis – humusas gerina dirvožemio struktūrą, jos patvarumą, mažina dirvožemio eroziją, didina šilumos imlumą, mažina jos laidumą, akumuliuoja drėgmę ir mažina maisto medžiagų išplovimą iš šaknų zonos. Humusas skatina naudingos mikrofloros vystymąsi, absorbuoja įvairias aplinką teršiančias antropogeninės kilmės medžiagas (sunkiuosius metalus, pesticidus, radionuklidus), mažina jų patekimą į gruntinius vandenis, turi teigiamos įtakos dirvožemio agrocheminėms savybėms. Humuso kiekio dirvožemyje parametrai yra viena pagrindinių dirvožemio savybių, turinčių didžiausią įtaką jo našumui.

Tarpinių pasėlių sėjos ypatumai

Lietuvoje išskiriamos trys tarpinių augalų rūšys: įsėliniai, posėliniai ir žieminiai. Dabar dažniausiai auginami posėliniai tarpiniai augalai, tačiau dar XX amžiaus pradžioje buvo pradėtas įsėlinių tarpinių pasėlių kultivavimas. Pavasarį į miglinių javų pasėlius būdavo įsėjamos seradėles, kurios po javų pjūties gerai suželdavo ir iki vėlyvo rudens maitindavo galvijus. Seradėlės buvo pasirinktos neatsitiktinai. Panašiai kaip ir baltieji dobilai, jos yra itin atsparios dirvožemių rūgščiai reakcijai, drėgmės pertekliui ir mažam žemių našumui. Be to, jos mėgstamos galvijų. Ši „agropriemonė“ išsilaikė iki 1955–1960 metų. Tačiau dabar, kai kviečių (žieminių + vasarinių) pasėlių plotai užima iki 75 % ariamos žemės ir susidarė didelis jiems tinkamų priešsėlių deficitas, be tarpinių pasėlių tapo per sunku išspręsti šią problemą. Ūkininkai patys pradėjo ieškoti išeities iš šios situacijos, kai apie 85–90 % vasarinių kviečių buvo sėjami po žieminių kviečių, o 50–60 % žieminių kviečių – atsėliuojami.

Dėl to pirminis posėlinių augalų auginimo tikslas buvo sumažinti miglinių javų atsėliavimo daromą žalą. Dar 2008 metų rugpjūčio viduryje Bariūnuose, į žieminių kviečių nuskustas ražienas įsėjus vasarinių rapsų ir žirnių mišinio sėklas, gautas pasėlys spalio trečią dekadą pilnai žydėjo. Pasėlio žalia masė (apie 25–35 t ha-1) buvo įterpta į dirvą lėkštinių skutikų pagalba.

Kitą pavasarį buvo pasėti vasariniai kviečiai, kurių grūdų derlingumas vidutiniškai padidėjo 0,35—0,50 t ha-1, lyginant su analogišku pasėliu, tačiau be tarpinių pasėlių. Dar didesnis efektas buvo gautas, kai sėjomainos keturlaukėje rotacijoje tarpiniai pasėliai buvo sėjami trejuose laukuose. Vidutinis sėjomainos produktyvumas padidėjo 20–35 %. Tai ir buvo posėlinių pasėlių naudojimo šiame ūkyje pradžia, siekiant sumažinti miglinių javų atsėliavimo žalą. Vėliau vasarinius rapsai pakeisti baltosiomis garstyčiomis, o brangios žirnių sėklos – aliejinių ridikų sėklomis.

Į tarpinių augalų rūšių bei jų mišinių parinkimo ir jų auginimo agrotechnikos tobulinimą labai greitai įsijungė ir agronomijos mokslo darbuotojai. Todėl dabar ūkininkams siūlomos įvairios sudėties augalų sėklų kompleksai, kurie optimaliai tenkina tiek įvairių savybių dirvožemių, tiek skirtingų sėjomainų schemų poreikius.

AB „Linas Agro“ technologijų vystymo ir mikroelementų prekybos vadovas Andrius LUKOŠEVIČIUS ir prof. Albinas ŠIULIAUSKAS

Facebook komentarai

T Hegvita agro