Sorry, you need to enable JavaScript to visit this website.
Pereiti į pagrindinį turinį

C1

C1

Tamsią rudens naktį – per kukurūzus paskui sužeistą šerną

Autorius: Vytautas RIBIKAUSKAS
Asociatyvi nuotr.
Asociatyvi nuotr.
Printer Friendly, PDF & Email

Tolimųjų Rytų medžiotojai turi tokią patarlę: susiruošęs į taigą medžioti meškos – užsisakyk vietą ligoninėje, o, jeigu eini medžioti šerną – užsisakyk karstą. Sibiriečiai daugiau pripratę prie meškų, tad jiems atrodo pavojingesni šernai, o mums – atvirkščiai. 

Kukurūzų laukuose

Pakaunės laukuose, o neretai ir pamiškėse suvilnijo dideli kukurūzų pasėlių plotai. Rudenį, kai priemiestinę Dubravos girią užplūsdavo grybautojai, šernai apsigyvendavo kukurūzų plotuose, praleisdami tenai ir naktis, ir dienas. Maitindavosi kukurūzų burbuolėmis, guolius poilsiui įsiruošdavo pasėlių tankmėje, čia ir vandens susirasdavo, nes šių kultūrų plotai  būdavo tokie dideli, kad juose galėjai aptikti ir balų, pelkučių, griovių su vandeniu ar per lauką net tekantį upeliūkštį.

Tačiau kartais ilgašnipiams pabosdavo vien kukurūzų burbuoles graužti ir jie išlįsdavo iš kukurūzų „miškų“ tankynių kokių kitokių javų, užsilikusių ražienose, paieškoti, pievų ar bulvienų paknaisioti.

Vienos medžioklės metu šoviau į stambų vienišių patiną, iš kukurūzų tankmės išėjusį paslampinėti ražienoje.  Žvėris suklupo, tačiau staiga pašoko ir, apsisukęs, nėrė atgal į kukurūzų tankmę. Buvau įsitikinęs, kad šernas sunkiai sužeistas, todėl nusprendžiau, jog žvėrį reikia bandyti surasti. Nusibaigusį žvėrį didžiuliame tankiai sužėlusių kukurūzų plote vargiai surasti galėtum net ryto šviesos sulaukęs. O kol žvėris dar gyvas, gali išgirsti kokius nors jo skleidžiamus garsus buvimo vietoje, jeigu akys visiškai nieko pagelbėti ir negali.

Be šuns – kaip be rankų

Daug padėti galėjo ir medžioklių draugo Zigmo rusų europinės veislės laika, kurios ir vardas buvo Laika. Kalė, kuri šiaip jau gyvų ir sveikų šernų persekioti nemėgo, visai neblogai aplodavo sužeistus, o kartais ir negyvus žvėris. Tad nedelsdami sužeisto šerno pėdsaku paleidome Laiką. Medžioklės draugai pasiliko laukti ražienose, o aš nėriau į kukurūzų „jūrą“ įkandin šuns.

Kukurūzų šluotelės linguoja gerokai virš galvos... Nors ir silpnam nakties vėjeliui dvelkiant, garsiai šnara platūs standūs kukurūzų lapai, tad ir klausos galimybės ganėtinai menkos... Visa viltis – šuo. Ir netrukus pro lapų šnaresį išgirdau tolimą ploną Laikos amsėjimą. Tamsoje ir javų tankmėje šuo nesijautė drąsiai, tad lojo retai ir negarsiai. Reikėjo skubėti – jei šuo nustos amsėti, kur tu, žmogau, ką besurasi. Net stiprus medžioklinio prožektoriaus šviesos srautas neprasiskverbia pro kukurūzų „sieną“. Atsiklaupęs bandau šviesti prie pat žemės – taip pat nieko nematyti, nes po kukurūzais dar prižėlę žolių, o užgesinus prožektorių, akyse pasidaro taip juoda, kad ir žingsnį žengti nedrąsu.

Šuo amsi su gana ilgomis pertraukomis, tačiau jau kuris laikas toje pačioje vietoje. Matyt, šernas atsigulė. Kryptį nustatęs pagal gana ryškią žvaigždę, sparčiai iriuosi priekin net ir tada, kai šuo tyli. Netrukus Laika pribėga prie manęs, pasiglausto prie kojų rodydama, kad suprato, jog aš atėjau jai į pagalbą. Padrąsinęs kalę, siunčiu ją prie žvėries. Tačiau Laika atsargi. Ant šerno amsi iš labai toli, bijo prie aštriomis iltimis ginkluoto žvėries tokioje tankmėje ir tamsoje arti lysti.

Kuris – kurį

Įsiklausiau į vis pasikartojantį šerno kalenimą dantimis, bandydamas nustatyti tikslią žvėries buvimo vietą. Tačiau ko griebtis? Eiti tiesiai prie patino pavojinga. Kukurūzai tokie tankūs, kad prireikus prie peties pridėto šautuvo į šonus nepasukinėsi. Gerai, jeigu šernas jau nebeturi jėgų pulti, bet, kol jis dar kaukši dantimis, visko gali tikėtis. Kartą jau buvau pamokytas medžiojant miške, kai šuoliui jėgas sukaupęs šernas knysle iš rankų buvo išmušęs šautuvą...

Tačiau iki ryto juk nestovėsi. Atsargiai, žingsnis po žingsnio slenku žvėries link. Kai šerno ilčių kaukšėjimas girdisi jau visai arti, laužydamas kukurūzų stiebus pradedu daryti proskyną. Taip pasiruošiu atsitraukimo taką, jeigu šernas pultų. Tikiuosi pagalbos ir iš šuns. Atviroje aikštelėje ji gal bus drąsesnė ir mane puolančiam šernui kibs į šerius. Medžiojant su agresyvesnėms laikom, taip nutikdavo gana dažnai. Tačiau Laikai labiau patinka laikytis saugaus atstumo.

Kai, bijodamas iš kovinės padėties paleisti šautuvą, paskutinių kukurūzų stiebus, skiriančius mane nuo žvėries, laužau ne rankomis, o šautuvo vamzdžiais, sukaupęs paskutines jėgas šernas didžiuliu šuoliu metasi manęs link. Tačiau, turėdamas atsitraukimui taką, kartu su šernu atbulas šoku ir aš,  prie peties spausdamas šautuvo buožę, įjungdamas prie šautuvo vamzdžių pritvirtintą prožektorių ir nuspausdamas nuleistuką.

Šūvio užtaisas, kliuvęs į šerno galvą iš metro atstumo, žvėrį sustabdo nebaigus šuolio. Vienišius patinas sudrimba prie pat mano kojų. Tik po akimirkos nusmelkia mintis – o jeigu būčiau nepataikęs... Į susmukusio žvėries gaurus kaip mat įsikerta ir Laika. Geriau vėliau nei niekada... Bet reikia pripažinti, kad žvėrį bekraštėje kukurūzų jūroje nakties tamsoje be keturkojės pagalbininkės surasti tikrai nebūtų pavykę.

Pamoka

Dabar daug ūkininkų kukurūzus augina grūdams, todėl, kol grūdai prinoksta, javai prastovi nenukirsti kartais net iki lapkričio pabaigos. Tad medžiotojams su šernais kukurūzų pasėlių plotuose gali tekti susidurti gana dažnai. Gali pasikartoti ir maniškis atvejis. Tačiau kukurūzuose sekti sužeistą šerną, kaip aš dariau, nevertėtų. Nors negalima leisti sužeistam žvėriui ilgai kankintis, vis tik geriau palaukti dienos šviesos, o į žvėries paieškas leistis dviem medžiotojams, kad pavojingoje situacijoje vienas galėtų padėti kitam.

Facebook komentarai