Sorry, you need to enable JavaScript to visit this website.
Pereiti į pagrindinį turinį

C1

C1

Šimtamečio kaimo godos

Autorius: Mūsų Ignalina
Mūsų Ignalina nuotr.
Mūsų Ignalina nuotr.
Printer Friendly, PDF & Email

Vis mažiau Lietuvoje lieka tokių kampelių, kuriuose ramiai šnarėtų šimtamečiai ąžuolai, jiems pritardamos, linguotų senolės liepos, o kažkada buvusių pamatų kalnagūbrius, vietovaizdyje paryškintų tik besivejančių apynių kalneliai.

Slėpiningi Antanų miškai šimtmečiais glaudė senus lietuvių ir gudų kaimus. Žalumos apsuptyje žmonės nesijautė labiau pažeidžiami nei miesto šurmuly, tiesiog gyveno kitaip, gal giliau jausdami galingą gamtos alsavimą ir tekantį laiką.

Graži vasara zascenkuose – rytinėje Antanų girios dalyje. Tokiu žodžiu aplinkinių kaimų gyventojai vadino ketvertą sodžių, kurių grupelėje glaudėsi Pajuodupis, Gurskai, Grigališkė ir Surma. Šiandien jau tik vyresnės kartos pasakojimuose atgyja buvusio gyvenimo akimirkmos, o iš senų nuotraukų mums šypsosi „zascenkinis“ jaunimas.

Neliko Gurskų, tik seno klojimo liekanos. Surmos vietovaizdžius sunkiai pažįsta ten augusieji, laike ištirpo Grigališkė, o Pajuodupis vis dar gyvas. Šimtametė kaimo troba, su dar vyresniais ąžuolais, ramiai skaičiuoja savo metus, lyg pritardami čia ramiai gyvenančių moterų pasakojimams. Nugyventa didelė laiko atkarpa sutalpino ne mažesnius prisiminimus, todėl, kad skaitytojas geriau perprastų šių vietovių gyvenimo ypatumus, tenka pasakoti apie sąlygas, kurios  zascenkiniams formavo kitonišką pasaulėžiūrą, galimybes, grūdino jų charakterius iš esmės.

Prieš keletą dešimtmečių, kraštietis Juozas KĖKŠTAS, savo prisiminimuose apie išnykusius kaimus, išsamiai aprašė šių vietovių gyventojų būtį, vietovardžių kilmę ir kitokias įdomias detales. „Juodasai upelis, kuris išteka iš Antanų girios versmėtų balų, tekėdamas per mišką nusidažo juodai. Pasiekęs zascenkų laukus, atskiria Grigališkę nuo Surmos, o patekėjęs toliau, atskiria Pajuodupį nuo Gurskų. Pajuodupį, kai kurie dar vadina Lieniumi, tas pavadinimas kilęs nuo esamos kaime pavardės. Gurskus dokumentuose rašo – Grigališke II.

Nors Juodasai upelis lygtai ir perskiria esamas gyvenvietes, bet tikrumoje, dvasiškai juos jungia, kaip niekas kitas. Giria, Juodasai upelis ir zascenkų žmonės – tai neapčiuopiamas ir vientisas organizmas, būdingas tik šitai vietovei. Ne taip seniai Pajuodupy buvo 6 pirkios, 2 valakai žemės. Tai buvo pusiau lietuviškas, pusiau gudiškas kaimas. Susisiekimas su aplinkiniu pasauliu vargingas, ypač pavasarį ir rudenį, kai paplūsdavo balos ir pramirkdavo keliai. Reikalui esant, ne visada buvo galima iš Pajuodupio išvažiuoti, tekdavo tenkintis raitom arba pėsčiomis, šokinėjant nuo kelmelio ant kelmelio. Viskas buvo toli – turgus 20 km, parduotuvė – už 7 km, iki bažnyčios – 7 km. Susirgus, zascenkiniai daugiausia gydėsi namuose žolelėmis, šaknelėmis, užkalbėjimais ir kitokiais burtais. Skaudančius dantis gydėsi kaip kas išmanė, tik traukė dantis beveik visi vienodai – pirmiausia išklibindavo, po to užrišdavo siūlą ir tempdavo, nevengdavo ir paprastų replių. Jau ir tada, kai gydymas tapo nemokamas, zascenkiniai gydėsi namuose, nes iki „greitosios“ reikėdavo ligonį vežti 6–8 km arkliu. Susisiekimas su aplinkiniu pasauliu palengvėdavo žiemą, kai užšaldavo visos balos. Tuomet vietiniai išnaudodavo visas galimybes kelionėms, važiuodavo į turgų, į malūną ir kitur. Pradinė mokykla buvo aplinkiniuose kaimuose. Vienos kartos prisimena ėję į mokyklą Radiškėje, o kiti mokėsi jau Lazinkose.

Leidžiant vaiką į mokyklą, reikėjo padoriau aprengti ir apauti. Kai kurie tėvai aiškino, kad patys pragyveno bemoksliai ir jų vaikai pragyvens. Pinigų reikėjo visur, kur tik nepasisuksi, o paimti nelabai buvo iš kur. Ką žemė duodavo, pravalgydavo. Gerai, kad aplinkui plėtėsi turtingi miškai, kur augo uogos, grybai, riešutai ir kitokios miško gėrybės. Drąsesni sodžių vyrai turėjo medžioklinius šautuvus ir slaptai medžiojo miško žvėrelius, o jų kailiukus parduodavo. Buvo ir nagingų meistrų, kurie iš medžio gamino visokius dirbinius ir pardavinėjo turguje. Visi taupė kiekviename žingsnyje, kad tik duonos užtektų iki kitų metų derliaus. Didžiausias darbų sąrašas tekdavo moterims. Tikra koronia zascenkiniams tiek žmonėms, tiek jų auginamiems gyvuliams vasaromis buvo uodai, akliai, gyliai. Visi lengviau atsikvėpdavo rudenį, kai sumažėdavo kraugerių.

Zascenkinių žmonių gyvenimas buvo itin nelengvas, bet jie nesiskundė, buvo užgrūdinti pačios gamtos ir skirtis su girių šlamėjimu ir Juoduoju upeliu niekas nesvajojo.

Pokario metai pamiškių gyventojams tapo sunkiu išbandymu. Miškuose glaudėsi ginkluoti partizanai, pamiškėse jų laukė NKVD. Duonos ir kitokio maisto, rūbų prašydavo visi. Zascenkinių gyvybei nuolatos grėsė pavojus, ne mažesnis už abiejų kovojančių pusių grėsmes. Kiek nušautų, kiek sužeistų ir kiek baimės išgyveno visi šių kaimų žmonės… Kolūkių laikai buvo nelabai geresni – į visus darbus teko keliauti daugiausia pėsčiomis, nes susisiekimo sąlygos liko tokios pačios.“

mignalina.lt

Facebook komentarai

bas

a