Sorry, you need to enable JavaScript to visit this website.
Pereiti į pagrindinį turinį

C1

C1

Pieno gamintojai: mes nereikalingi jokiom valdžiom, jokiom vyriausybėm, jokiom partijom – niekam

Autorius: Giedrė VILKYTĖ
Asociatyvi nuotr.
Asociatyvi nuotr.
Printer Friendly, PDF & Email

Antraštės apie pieno sektorių žiniasklaidoje dažniausiai skamba taip – kainos kyla arba kainos mažėja. Tai bene svarbiausias aspektas pieno gamintojams. Tai yra, ar už sunkų savo darbą jie gaus teisingą atlygį. Deja, dažnas besisukantis šiame sektoriuje, ypač smulkus ar vidutinis ūkininkas, pasakytų, jog gaunamas užmokestis liūdina. Ne vienas iš jų galvoja apie pasitraukimą ir sunkiai mato kokių nors prošvaisčių.

Mineralinis vanduo brangesnis

Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto ekspertas Albertas Gapšys pripažįsta, kad pieno gamintojams kainos klausimas yra ne tik svarbus, bet ir jautrus. Jis pasakojo neseniai girdėjęs, kad iš vienos ūkininkės, laikančios 5 karves, pienas superkamas po 10 ct už 1 kg.

„Kas yra šis 10 ct? Jeigu iš karvės per dieną primelžiama apie 30 l, tai iš esmės gaunama 3 Eur. Taigi kibiras pieno kainuoja 3 Eur. Na, mineralinis vanduo ir tas pas mus brangesnis“, – pastebi A. Gapšys.

Lietuvos pieno gamintojų asociacijos (LPGA) Vilkaviškio skyriaus pirmininkas Albinas Šneideris apie esamą situaciją pieno sektoriuje žodžių į vatą nevynioja: „Pieno gamintojai šiandien reikalingi žurnalistams ir gal dar kažkam, bet daugiau niekam – jokiom valdžiom, jokiom vyriausybėm, jokiom partijom – niekam.“

Pasak pašnekovo, padėtis nekinta ir vis prastėja jau ilgą laiką – net 10-12 metų. Tuomet pieno supirkimo kainos nukrito, o išlaidos žemei, jos nuomai, „Sodrai“, samdomiems darbuotojams, kitiems mokesčiams vis didėja.

Apie tuos laikus, kai pienas buvo lyginamas su kuru, pamena ir instituto ekspertas. Žinoma, jis pridūrė, kad šiuo metu tai daryti būtų neįmanoma.

Kainų vidurkio skirtumai

A. Šneideris karčiai pasakojo, kad smulkieji pieno gamintojai jau traukiasi. Jis net neabejoja, kad po to ateis tokių kaip jis – vidutinio ūkio šeimininkų – eilė, kol galiausiai liks tik didieji.

„Didieji plečiasi, nes jie gauna gerą kainą“, – mano LPGA Vilkaviškio skyriaus pirmininkas. Visgi palyginus vidutines ES pieno supirkimo kainas ir Lietuvos, galima pastebėti, kad ir stambieji ūkiai mūsų šalyje atsilieka. Nors vidaus rinkoje jie ir pirmauja.

Tą patvirtina ir A. Gapšys. Jis nurodo, kad Lietuva visuomet atsilieka mažiausiai 15–20 proc.

„Dažniausiai skirtumas sumažėja tada, kai eksporto kainos didėja. Tuomet lyg ir trūksta pieno, o kainos mūsų šalyje ima sparčiau kilti. Ir šis skirtumas nuo europinių kainų susitraukia iki 10 proc.“, – nurodo ekspertas. Tuo tarpu, kai kainos tarptautinėje rinkoje ima kristi, pieno poreikis taip pat nuosekliai mažėja. Tokiu atveju skirtumas šokteli ir iki 30 proc.

„Nors perdirbėjai aiškina, kad jie superka pieną iš didelių ūkių europinėmis kainomis, skirtumas vis tiek išlieka“, – atskleidžia A. Gapšys ir prideda, kad šiuo metu šis skirtumas svyruoja apie 15 proc.

Priklausomybė nuo eksporto

„Kainas, kaip ten bebūtų, diktuoja pieno perdirbėjai. Jei jie sako, kad pieno jiems nelabai reikia, tai jie ir mažina kainas. Jeigu eksporto rinkose kainos auga, perdirbėjai ima kainas didinti ir Lietuvoje. Viskas yra perdirbėjų rankose“, – konstatuoja instituto ekspertas.

A. Gapšys nenori visiškai sutikti su pieno perdirbėjų pasiteisinimu, kad pieno supirkimo kainos priklauso nuo pasaulinių tendencijų.

„Iš principo su tokiu pasakymu aš sutikčiau, jeigu nebūtų tokio didelio svyravimo, tai yra nuo -10 proc. iki -30 proc., o skirtumas būtų daugmaž pastovus“, – grindžia savo nuomonę jis.

Panašu, kad perdirbėjai reaguodami į pieno rinkos poreikius savo nuožiūra tampo ir pieno supirkimo kainas Lietuvoje. Kitaip tariant, kai pieno poreikis užsienyje išauga, mūsų šalies perdirbėjai skuba jį supirkti ir pakelia kainas. Bet kai rinkoje poreikis nukrenta, jiems Lietuvos pieno gamintojų nebereikia.

„Mūsų rinkos svyravimai yra labai dideli, ko neturėtų būti. Jeigu pažiūrėtume į ES vidurkį, tokių svyravimų, kaip pas mus, tikrai nėra. Reikia įvertinti tai, kad mes pusę superkamo pieno arba, galima sakyti, pusę pagamintų pieno produktų eksportuojame. Tokių šalių ES nėra labai daug“, – kainų svyravimo priežastis aiškina A. Gapšys.

Pasak eksperto, tai natūraliai iškelia klausimą – „ar reikia Lietuvai tiek daug eksportuoti pieno ir jo produktų, jeigu ūkininkai yra taip nuo to priklausomi?“

Laimei, specialistas pridėjo, kad pagal esamus duomenis, bent jau iki pavasario esamos kainos neturėtų pernelyg kisti.

Facebook komentarai

VIDEO GALERIJA