Sorry, you need to enable JavaScript to visit this website.
Pereiti į pagrindinį turinį

C1

C1

Norvegiškos gyvensenos idėja skinasi kelią atokiame Lietuvos kaime

Autorius: Partnerių turinys
Atokios Tauragės rajono Eičių gyvenvietės išskirtinumą geriausiai galima suvokti žvelgiant iš paukščio skrydžio.
Atokios Tauragės rajono Eičių gyvenvietės išskirtinumą geriausiai galima suvokti žvelgiant iš paukščio skrydžio.
Printer Friendly, PDF & Email

„Norvegijoje tokia gyvenvietė kaip Eičiai būtų laikoma prestižine. Išvydęs ją supratau, kad tai yra durpių apneštas brangakmenis, kurį tereikia nublizginti“, - įsitikinęs Vytauto Didžiojo Universiteto (VDU) Žemės ūkio akademijos magistrantas, Tauragės r. Eičių bendruomenės „Karšuva“ pirmininkas Simas Gaidelionis. Mažiau nei prieš pusantrų metų po dešimtmečio emigracijos grįžęs į Lietuvą ir su šeima apsigyvenęs Eičiuose Simas jau įrodė, kiek daug žmogus gali nuveikti, kai kryptingai siekia užsibrėžto tikslo, o jei nežino, kaip tai padaryti, tiesiog ima ir mokosi. 

Atokios Tauragės rajono Eičių gyvenvietės išskirtinumą geriausiai galima suvokti žvelgiant iš paukščio skrydžio. Tai – nedidelė medžių proskyna Karšuvos girios platybėse, kurioje stovi keturi daugiabučiai, sovietmečiu statyti Laukėsų durpyno darbininkams, buvę šios įmonės administracinis ir gamybinis pastatai, mokykla. Ir vos keturios Lietuvos kaimams ar miesteliams įprastos sodybos. Gyvenvietėje gyvena 346 žmonės, iš kurių 66 pensinio amžiaus. Iki Tauragės nuo Eičių 15 km miško keliu, iki Jurbarko – 20 km. Kitaip tariant – visiškas užkampis. Tačiau šiandien jau su sutelktu vienminčių būreliu S. Gaidelionis užsimojęs Eičiuose sukurti  norvegiškos gyvensenos modelį. Ir, akivaizdu, kad šiai bendruomenei sekasi.

Kaip jūsų šeima atsidūrė Eičiuose?

Pirmoji mano specialybė – informatika. Per 2009 m. krizę netekęs darbo emigravau į Norvegiją. Išmokau norvegų kalbą ir pradėjau dirbti tarptautinėje angarų gamyba ir statyba užsiimančioje įmonėje. Susipažinęs su Eičiuose gyvenusia būsima žmona Ieva, pradėjau pas ją atvažinėti. Gyvenvietė man iš pirmo žvilgsnio pasirodė idealiai „norvegiška“ – aplink natūrali gamta, puikios sąlygos fiziniam aktyvumui, vaikų auginimui, ekologinei daržininkystei. Kai sukūrėme šeimą ir gimė sūnus Matas, nė akimirkos neabejojome, kad savo ateitį kursime tik Eičiuose. Kadangi pirmaisiais metais čia apsigyvenęs buvau norvegiškose tėvystės atostogose ir turėjau laisvesnio laiko, spėjau prisiveiklauti tiek, kad eičiškiai mane ir išsirinko bendruomenės pirmininku.

Po ilgokos pertraukos vėl tapote studentu – esate VDU ŽŪA Kaimo plėtros administravimo programos magistantas. Kam jums šito prireikė?

Lietuvoje yra begalė tiek nacionalinės, tiek europinės paramos formų kaimo bendruomenėms, neformaliam vaikų ir jaunimo ugdymui, socialinių verslų vystymui. Tačiau man trūko teorinių žinių apie tai, kaip administruojama viešoji parama, kaip rengti projektus ir savo bendruomenės poreikius integruoti į regiono vystymo strategiją.

Šiuo metu jau esu Tauragės rajono savivaldybės Vietos veiklos grupės narys, taip pat gavau kvietimą dalyvauti rengiant 2023–2030 metų savivaldybės strateginės veiklos planą. Neabejoju, kad dėmesį skirsime bioekonomikos plėtrai, žaliosios energetikos vystymui. Eičiuose ateityje planuotume naudoti tik atsinaujinančią elektros energiją, kuri visiškai patenkintų gyvenvietės apsirūpinimo elektros energija poreikius, t.y. sieksime tapti Europos Komisijos finansuojamos programos „Smart Rural“ dalyviais, lietuviškai tariant, „išmaniu kaimu“.

Kokius projektus, keičiančius vietos bendruomenės gyvenimą, vos daugiau nei per metus jau pavyko įgyvendinti?

Visi Eičiuose gyvename daugiabučiuose, bet turime sklypus daržui. Šis pavasaris yra pirmasis, kai mūsų žmonėms nereikėjo į rankas imti kastuvo. Parengę projektą ir gavę finansavimą socialinio verslo vystymui esame įsigiję traktoriuką. Kol kas jį ir vairuoju, nes pagal projektą buvo sukurta viena darbo vieta. Žmonės šia paslauga labai džiaugiasi. Vasarą planuojame atsisakyti ir seniūnijos iki šių metų teiktos šienavimo paslaugos – traktoriuku šienausiu pats. Taip sutaupysime savivaldybės lėšų, kurios galės būti panaudotos, pavyzdžiui, naujo gėlyno įrengimui.

Taip pat pagal projektą ką tik įsigijome mikroautobusą. Juo Eičių senjorams bus patogu nuvykti į rajono centrą pas gydytojus ar apsipirkti.

Pačioje gyvenvietėje turime stadioną, naują vaikų žaidimų aikštelę, lauko treniruoklius. Mokyklos sporto salėje žiemos pabaigoje gyventojų, kuriems yra virš 50, grupei organizavome fizinio aktyvumo užsiėmimus. Buvo numatyta, kad penkias savaites juos nemokamai ves iš miesto atvykstantis treneris. Bet populiarumas buvo toks didelis, kad išsiprašėme savivaldybės Visuomenės sveikatos biuro sutartį dar bent kelioms savaitėms pratęsti. Dėl karantino apribojimų ši veikla, deja, laikinai nutrūko, bet neabejoju, kad įgijusi pagreitį nesustos, nes žmonėms vis labiau ima patikti laisvalaikį leisti aktyviai ir turiningai.

Jau esame parengę projektą ir pateikę paraišką Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai dėl mokyklos sporto salės atnaujinimo ir treniruoklių joje įrengimo, kad bendruomenės nariai leisti laiką aktyviai galėtų  ir žiemos mėnesiais. Įsigytu mikroautobusu norėtume nemokamai važinėti ir į naująjį Tauragės baseiną, kuriame  mūsų lauktų plaukimo treneris. Tikimės, kad artimiausiu laiku sulauksime teigiamo šio projekto vertinimo rezultato.

Didžiulė Lietuvos regionų problema – nedarbas ir gyventojų užimtumo klausimas. Kaip jį sprendžiate Eičiuose?

Pas mus veikia pradinė mokykla, kurioje pamokos vaikams baigiasi jau apie 13 val., ir jaunos mamos iki šiol neturėjo galimybės visai dienai išvažiuoti į miestą dirbti. Todėl naujausias mūsų „kūdikis“ – vaikų dienos centras, kuris veiks iki 18 val.

O galvojant apie tolesnę ateitį yra planų vietoje vystyti socialinius verslus, galbūt ekologiškų gamtos produktų gamybą. Tariamės su vietos girininkija dėl dviračių takų paženklinimo aplinkiniuose miškuose. Jei atvyks dviratininkų iš miesto, tikėtina, jiems norėsis ir pailsėti, ir užkąsti, ir vietinių produktų įsigyti. O tai – niša vietos verslams. Kviesimės ne tik dviratininkus – pas mus yra laisvų žemės plotų, tad jei miestiečiai nenori persikelti į Eičius gyventi, gali vasaromis atvykti daržininkauti. Nesu nutraukęs ryšių ir su savo buvusia darboviete Norvegijoje. Šiuo metu kaip „Karšuvos“ bendruomenės atstovas teikiu jai konsultavimo ir tarpininkavimo paslaugas. Jei įmonės veikla Lietuvoje įsibėgės, tikiuosi, joje rasis darbo vietų ir eičiškiams.

Ar besikeičianti gyvenvietė pastaruoju laiku sulaukia naujų gyventojų?

Sulaukia.  Ir tai ypač džiugina. Tauragėje jaunai šeimai įsigyti butą kainuotų apie 30 tūkst. Eur. Pas mus tokį patį galima nusipirkti už 5-10 tūkst. Eur, o sąlygos gyventi yra kurortinės. Tuo jau įtikinome ir kelias jaunas savo giminaičių ir bičiulių poras. Taip pat sulaukėme ir garbaus amžiaus sutuoktinių šeimos, kuri įsigijo butą Eičiuose, nes žmonės atvažiuoja ir pamato, kad čia gyventi patogu, saugu ir gražu.

Facebook komentarai