Sorry, you need to enable JavaScript to visit this website.
Pereiti į pagrindinį turinį

C1

dojusagro

Nėra vienybės – neauga ir ąžuolai

Autorius: Daiva BARTKIENĖ
Kvėdarnoje gyvenantis mokytojas Eugenijus Ivanauskas subūrė žmones sodinti ilgiausios pasaulyje ąžuolų alėjos.
Kvėdarnoje gyvenantis mokytojas Eugenijus Ivanauskas subūrė žmones sodinti ilgiausios pasaulyje ąžuolų alėjos.
Printer Friendly, PDF & Email

Baltijos kelias, kuriame už rankų susikibo ir vienybę kovojant už savo valstybių nepriklausomybę prieš 30 metų pademonstravo šimtai tūkstančių Lietuvos, Latvijos ir Estijos piliečių, tapo unikalia, pasaulyje neregėta akcija. Tais pačiais metais unikali idėja brendo – Kvėdarnoje gyvenantis mokytojas Eugenijus Ivanauskas subūrė žmones sodinti ilgiausios pasaulyje ąžuolų alėjos. Lietuvišką stiprybę simbolizuojantys medžiai turėjo sujungti legendinių lakūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno gimtines. Iš 2200 pagal Šilalės plentą pasodintų ąžuolų išliko mažiau nei 200. Naikino juos ne audros, o žmonės, daugiausia – ūkininkai, kuriems medžiai trukdė dirbti susigrąžintą žemę.

Kiekvienam kilometrui – po ąžuolą

Tarp abiejų skydžiu per Atlantą Lietuvą išgarsinusių lakūnų tėviškių – 52 km. Tokią ąžuolų alėją prieš 30 metų sumanė pasodinti  mokytojas E. Ivanauskas. Palei kelią nuo Kvėdarnos iki Vytogalos turėjo augti 6411 ąžuolų – tiek, kiek kilometrų nuskrido Atlanto audrų nepabūgę Šilalės žemės išauginti drąsieji lakūnai.

1989-ųjų balandžio 8 d. į jo kvietimą pasodinti prie kelio savo ąžuolą atsiliepė šimtai žmonių, tad nuo Kvėdarnos iki Šilalės nusiteisė gyva grandinė. Tik šiuos žmones jungė ne išteistos rankos, o ąžuolai ir ypatingas vienybės pojūtis. Medžiai simbolizavo vienybę, tikėjimą, viltį sulaukti Lietuvos nepriklausomybės ir prasmingesnio, geresnio gyvenimo.

Savo ąžuolą šioje alėjoje turėjo ir Šilalės komunistams tuomet vadovavęs Jonas Jagminas, partijos ir komjaunimo komiteto darbuotojai. Lietuviškos stiprybės simboliu vadinamo medžio šaknis Šilalės žemėn įkasė ir tuo metu „plačiosios tėvynės“ liaudies  deputatu buvęs Egidijus Bičkauskas. Šioje akcijoje niekam nebuvo svarbi nei partinė priklausomybė, nei tikėjimas, nei pareigos – norėta įprasminti tautos vienybę, nes tik vieninga tauta yra stipri.

„Bulbės“ už ąžuolus svarbesnės?

Dabar galima būtų daryti liūdną išvadą: nėra Lietuvoje vienybės, neauga ir ąžuolai. Iš 2200 prie kelio pasodintų medžių, liko vos kas dešimtas. E. Ivanauskas pavasarį jų dar suskaičiavo 200, tačiau kone kaskart, važiuojant Šilalės keliu,  jo širdyje atsiveria po naują žaizdą. Laužomi ąžuolai nyksta ir kaltas dėl to vien tik žmonių abejingumas.

„Jo būta visada“,- atsidūsta Eugenijus, šalia Kvėdarnos žiūrėdamas į negyvas šakas vis dar aukštyn tiesiantį ąžuolą. Praėjusį rudenį jo kamieną greičiausiai buvo užkabinęs lauką aręs ar pakelės žolę pjovęs traktorius.  Kamiene išplėštų žaizdų medis neišsigydė. Kitoje vietoje styro ką tik automobilio aplaužytas ąžuoliukas. Pavasarį ir jis, tikriausiai, nebežaliuos.

„Nebeliko nė vieno iš trisdešimties Afganistaniečių bendruomenės šalia sankryžos į Drobūkščius pasodintų ąžuolų“,– liūdnai pripažįsta E. Ivanauskas, su žmona daugelį nudžiūvusių ir nulaužtų ąžuoliukų bandęs atsodinti. Net ir ne po vieną kartą. Bet ar įveiksi už abejingumą dar baisesnį žmonių savininkiškumą?

Mokytojas prisimena, kad jau po pirmos nakties rado išrautą ir krūvon sukrautą 41 ąžuolą. Žemės, kuri tada dar buvo visaliaudine nuosavybe, savininkai taip pademonstravo, kad jiems  medžių nereikia.

„Tada man pačiam sakė, kad bulbės jiems už ąžuolus svarbesnės. Godumas tautos vienybę naikina. Žmonės pamiršta, kad jų nebus, o ąžuolai dar šimtmečius augs“,- prisiminė E. Ivanauskas, liūdnai pripažinęs, kad tie, kuriems neužteko bulbių, jau seniai „po žeme“.

Idėjos pasodinti ilgiausią pasaulyje ąžuolų alėją autorius pripažįsta, kad buvo padaryta didelė klaida, nusprendžiant sodinti ąžuolus 12 metrų nuo kelio ašinės linijos, kaip reikalavo tuometiniai funkcionieriai. Į laukus „išbridę“ ąžuolai trukdė dirbti žemę, todėl nemažai jų žmonės sunaikino net ir neturėdami jokių blogų kėslų. Juo labiau pikta, nes dabar pakelėse nestatomi elektros stulpai ir netiesiamos telefono linijos.

Visgi didžioji dauguma pasodintų medžių nudžiūvo ne be žmogaus valios. Mokytojas sakė žinantis nei vieną atvejį, kai medžiai buvo „palaistyti“ nuo lašinių nupiltu druskos tirpalu ar apipurkšti piktžoles naikinančiais chemikalais.

Pradėti iš naujo niekada nevėlu

Kad ir kokie skaudūs yra lakūnams Steponui Dariui ir Stasiui Girėnui atminti skirtų ąžuolų likimai, E. Ivanauskas tiki, jog šią idėją įgyvendinti niekada nevėlu. Žmonės dabar šviesesni ir sąmoningesni, nes pamatė pasaulio ir kitaip žiūri į savo tėvynę.

„Tada žmonės bijojo,  nes nežinojo, kas mūsų visų laukia – dar nebuvo paskalbta nepriklausomybė. Dabar visai kitas požiūris ir kitas supratimas, galima daug daugiau padaryti, tik reikia užsiimti. Blogiausia, kad nėra norinčių, visiems gaila laiko, kurį vertina pinigais“,- svarstė žmogus.

Eugenijus prisimena senų žmonių pasakojimus apie medžių sodinimą prie senojo kelio į  Kvėdarną. Sako, kad tai galėjo būti 1930 metais, kai buvo minimos Vytauto Didžiojo 500-osios gimimo metinės. Tada šilališkiai ir kvėdarniškiai susitarė medžiais apsodinti pakeles, o susitiko iš skirtingų pusių atėję talkininkai prie kelio į Traksėdį. Sukrovė laužą, surengė gegužinę – šventės prisiminimai liko visam gyvenimui. 

Medžių sodinimas pakelėmis – graži tradicija, pasak E. Ivanausko, jos pamiršti nereikėtų ir mums. Nes ne medžiai kalti dėl to, jog keliai tapo nesaugūs.  Jei žmogus vairuotų automobilį vadovaudamasis protu, o ne laukine aistra įrodyti savo pranašumą, tragedijų keliuose nebūtų.

Trys ąžuolai auga ir Ivanauskų sodyboje Kvėdarnoje. Prieš 41 metus pasodintas sūnaus garbei jau nebeapkabinamas, plačiai išsišakojęs. Nedaug liaunesnis irgi ne mažiau svarbus, nes sodybos šeimininko brolis jį išaugino iš gilės. Tačiau visus juos savo sielos didybe ir idėjomis yra praaugęs pats Eugenijus, ne tik Kvėdarnai, bet ir visai Lietuvai rodantis pavyzdį, kaip reikia didžiuotis savo šalimi ir ją mylėti.

Facebook komentarai

T Hegvita agro