Sorry, you need to enable JavaScript to visit this website.
Pereiti į pagrindinį turinį

C1

dojusagro

Mėsinių galvijų banda – iš savų karvių

Autorius: Dalia KARPAVIČIENĖ
Kelmės rajone „Metų ūkio“ konkurse antrąją vietą užėmė Tamkių kaimo ūkininkas Vidas Šuštauskas (kairėje), auginantis mėsinius galvijus. (Per apžiūrą – su Kelmės rajono ūkininkų sąjungos pirmininko pavaduotoju, didžiausiu  rajono mėsinių galvijų augintoju  Vytautu Barkausku).
Kelmės rajone „Metų ūkio“ konkurse antrąją vietą užėmė Tamkių kaimo ūkininkas Vidas Šuštauskas (kairėje), auginantis mėsinius galvijus. (Per apžiūrą – su Kelmės rajono ūkininkų sąjungos pirmininko pavaduotoju, didžiausiu rajono mėsinių galvijų augintoju Vytautu Barkausku).
Printer Friendly, PDF & Email

Tamkių kaime (Kelmės r.) gyvenantis ir ūkininkaujantis Vidas Šuštauskas ne vienerius metus laiko mėsinių galvijų bandą, kurią išsiaugino iš savų karvių. Nuo 1998-ųjų savarankiškai ūkininkaujantis vyras džiaugėsi, jog prie žemės liko keturios Šuštauskų kartos: ūkininkavo V. Šuštausko seneliai, tėvai, jis pats. Ir sūnus Tomas šiemet baigia studijas Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijoje. V. Šuštauskas su žmona Violeta savo tėviškėje pasistatė, įsirengė naujus namus, bet pro jų langus mato ir senąjį namelį, kuriame užaugo, ir išlikusius senelių trobesių pamatus. 

Kelmės rajono „Metų ūkio“ konkurse šiemet Violetos ir Vido Šuštauskų mėsinių galvijų ūkis pelnė antrąją vietą.

Viena karvė – pienui vaikams

V. Šuštausko  ūkininkavimo patirtis jau siekia daugiau kaip 20 metų.

Labai prie savo tėviškės Tamkiuose prisirišęs ir iki šiol joje gyvenantis ūkininkas, tik studijuodamas buvo iš jos išvykęs. Įgijęs mechaniko-inžinieriaus specialybę, jaunas vyras trumpam apsigyveno ir dirbo Pašilės tarybiniame ūkyje. Prasidėjus kolūkių ardymo metui, kartu su septyniais pašilėniškiais, V. Šuštauskas įkūrė agroservisą.

„Sunkumų užteko per akis, pamaniau, jog ūkininkauti bus gal paprasčiau, lengviau“, – prisiminė ūkininkas. Tuo metu V. Šuštausko tėvai laikė dešimt melžiamų karvių. V. Šuštauskas su žmona turėjo vieną karvutę, kad vaikams pieno būtų. Tėviškėje porą metų augino kopūstus, kurie „uždirbo“ automobilio priekabą.

Nors nuo Pašilės iki Tamkių – netoli, jaunieji Šuštauskai apsisprendė keltis į kaimą. Kartu su tėvais pasistatė tvartus, įsirengė transporterį. Ilgokai truko, kol iškilo naujas namas. Didžiąją dalį darbų nudirbo pats šeimininkas. Išlikęs ir senasis vaikystės namelis, ir senelių trobesių pamatai. Tokie vaizdai V. Šuštauskui  glosto ir akis, ir širdį.

Violetos ir Vido Šuštauskų sodyboje puikiausiai dera senovė ir modernumas, pavyzdingai prižiūrima aplinka.   

Mėsinių galvijų augintojų gausėja

Nuo savarankiško ūkininkavimo pradžios V. Šuštauskas laikė pieninių karvių bandą, bet dalyvaudamas įvairiuose užsiėmimuose, vis dažniau išgirsdavo raginimų pereiti prie mėsinių galvijų auginimo.

Ūkininkas ir pats apie mėsinius galvijus vis dažniau pagalvodavo. Apsisprendimą pagreitino drastiškai mažėjančios pieno supirkimo kainos.

Iš pradžių pieninės karvės būdavo sėklinamos dirbtinai. Bet sėklinimas ne visada pasiteisindavo, o reikalai iš karto pagerėjo, įsigijus mėsinį bulių. Mėsinių galvijų banda jau seniai perkopusi šimtą.

Ne vienerius metus ūkininkaujantys Šuštauskai turi pakankamai reikiamos technikos, žemių, užtenka, jų manymu, ir gyvulių. Ūkio plėsti neketina. 

Ūkis – kasdienybė, medžioklė – gyvenimo džiaugsmas

V. Šuštauskas su žmona Violeta varge ir džiaugsme gyvena ne vienerius metus.  Juokaudamas sakė: „Vedžiau vaistininkę, ilgus metus gyvenau su mokytoja, dabar – vėl su vaistininke“.  Taip jau nutiko, jog V. Šuštauskienė, mokytojavusi Kražiuose, grįžo prie pirmosios savo specialybės. Dabar dirba vaistininke Kelmėje.

Mamos pėdomis pasekė ir dukra Simona, baigusi farmacijos studijas. Sūnus Tomas žengia tėvo keliu – šiemet jau baigia mechanizacijos mokslus. Jaunas vyras rimtai ketina grįžti į tėvo ūkį ir ūkininkauti. Bandys į kaimą prikalbinti keltis ir savo draugę psichologę.   

Nors ir labai užsiėmęs ūkio reikalais V. Šuštauskas neatsisako ir savo didžiojo gyvenimo pomėgio – medžioklės. Ūkininkui ir medžiotojui šiek tiek keista, nes giminėje be jo paties ir jo tėvo daugiau nėra medžiotojų. V. Šuštauskas jau nuo mažumės, nuo šeštos klasės varovu eidavo, medžioja Pašilės medžiotojų būrelyje.

Ūkininkų Šuštauskų požiūris labai paprastas ir aiškus, poreikiai – ne iš fantastikos srities, o labai žemiški ir normalūs. Anot jų, gyvenimas pirmiausia turi būtų ramus, jaukus, darbai dirbami – kantriai, su meile. Kiek žmogus turi, vadinasi, tiek jam ir užtenka. Svarbiausia – darna ir vienas kito supratimas.

Facebook komentarai

T Hegvita agro