Sorry, you need to enable JavaScript to visit this website.
Pereiti į pagrindinį turinį

C1

dojusagro

Meilę atradusi Šveicarijoje ūkininkė vadovauja veržliai uogininkų asociacijai

Autorius: Dalia KARPAVIČIENĖ
Audronė ir Vahanas (Vahagn) Ispiryan 16 metų augina avietes moters senelių žemėje Ušnėnuose (Kelmės r.).
Audronė ir Vahanas (Vahagn) Ispiryan 16 metų augina avietes moters senelių žemėje Ušnėnuose (Kelmės r.).
Printer Friendly, PDF & Email

Audronė ir Vahanas (Vahagn) Ispiryan 16 metų augina avietes moters senelių žemėje Ušnėnuose (Kelmės r.). Tačiau grįžimas prie savo šaknų, pasak Audronės, nebuvo paprastas.

 Naujojoje Akmenėje gimusi ir užaugusi Audronė Ispiryan studijuoti kalbų buvo išvykusi į Lozanos universitetą Šveicarijoje. Ten susipažino su tarptautinės teisės studentu Vahanu  (Vahagn) iš Armėnijos sostinės Jerevano. Baigę studijas, sukūrę šeimą ir besilaukdami pirmagimės dukros, jauni žmonės apsisprendė apsigyventi Lietuvoje.

„Ne iš karto tokį sprendimą priėmėme. Iš pradžių sutarėme mano krašte kokį mėnesį paviešėti. Paviešėjome ir viešnagę dar trims mėnesiams pratęsėme. Vėliau pasilikome metams. Dar vėliau nusprendėme pagyventi, kol dukrai reikės pradėti lankyti mokyklą. O paskui kažkaip savaime viskas į savo vėžes susidėliojo ir į Lozaną nebeišvažiavome“, – šypsojosi moteris.

Dabar Audronė ir Vahanas Ispiryan gyvena Kelmėje, jau turi tris dukras, iš kurių vyriausiajai Venerai – 16-ka. Ir sėkmingai augina bei perdirba avietes senelių žemėje. „Senelis neišvengė tremties, Sibire iškentė 8 metus. Močiutė dirbo mokytoja Užventyje, ją apie išvežimą perspėjo vienas jos mokinys. Močiutė su dukromis pabėgo į Akmenę, pas draugus. Ten ir aš gimiau“, – sakė Audronė.

Avietės, pasak moters, auga paskutiniame Višinskių žemės kąsnelyje. Lietuvos šviesuolis Povilas Višinskis buvo Audronės Ispiryan senelio pusbrolis.

Avietės – ir maistui, ir farmacijai, ir kosmetikai  

Iš viso iš savo mamos Audronė paveldėjo 25 hektarus žemės. Avietės – dešimtyje hektarų. Prieš trejetą metų įveista ir 0,5 hektaro  braškių. Kitąmet uogų augintojai ketina pasodinti juodųjų serbentų, galbūt – ir vynuogių. Dėl įvairovės.  

Audronė Ispiryan sakė, jog auginti avietes nusprendė dėl paprastos priežasties – jai pačiai šios uogos labai skanios. Be to, avietes galima perdirbti, panaudoti ir maistui, ir kosmetikai.

„Mes avietes užauginame, parduodame šviežias, spaudžiame sultis, darome tyres nedideliame perdirbimo ceche. Likusius aviečių kauliukus džioviname. Sausus kauliukus galima sumalti, jie plačiai naudojami farmacijos pramonėje. Dar iš sumaltų kauliukų  galima išspausti kosmetikoje naudojamą aliejų“, – pasakojo.

Ispiryan labai džiaugėsi įsigiję šaldiklius, nes seniau net į Radviliškį veždavo užšaldyti uogas ir jas ten laikyti. Turi ir aukštos technologijos šokinę kamerą, užšaldančią iki minus 45 laipsnių. Atšildyta uoga nesubliūkšta, tinka konditerijos gaminiams.

Aviečių auginimo pradžia jauniems ūkininkams nebuvo lengva ir paprasta. Vasarinių aviečių daigų įsigijo išsimokėtinai. Bet šios veislės avietėmis teko nusivilti: avietės kirmijo, netiko perdirbimui. 

Dabar Ispiryan augina tik Polka veislės vėlyvąsias avietes, kurios visiškai nekirmija. Avietes noriai lanko bitės. Saulėtą dieną avietynas tiesiog dūzgia.

Lankymosi avietyne dieną buvo skinamos pirmosios sunokusios avietės. Ūkininkai nedrįso spėlioti, koks bus šiųmetis derlius, nes avietės dera iki spalio.  Kuo daugiau bus saulėtų dienų, tuo gausiau bus galima ir aviečių priskinti. Po rugsėjo 20 dienos avietes jau skins ne žmonės, o kombainas. Todėl dėl pigesnės savikainos uogų norintieji galės pigiau įsigyti.   

Uogininkai buriasi į asociaciją

Šį pavasarį, balandžio mėnesį, Audronės ir Vahano Ispiryan iniciatyva uogininkai pakviesti burtis į Lietuvos uogų augintojų, perdirbėjų ir prekybininkų asociaciją. Šalyje yra renkančių iš miškų, auginančių, perdirbančių, parduodančių įvairias uogas: avietes, šaltalankius, juoduosius serbentus, spanguoles, aronijas, braškes ir panašiai.

„Jeigu mes norime aukštos verslo pridėtinės vertės, socialinės gerovės, mažesnės emigracijos, bendrai tartis, spręsti iškilusias problemas, ieškoti protingiausių išeičių turi visos į asociaciją susibūrusios grandys. Taip ir darysime“, – sakė asociacijai vadovaujanti ponia Audronė.

Į asociaciją jau susibūrė apie penkias dešimtis ir smulkių, ir labai stambių uogininkų iš įvairių Lietuvos vietovių. Asociacija užmezgė glaudžius ryšius su mokslo institucijomis.

„Mūsų asociacija nėra įprasta. Mes nerenkame stojimo ar metinio mokesčio. Svarbiausia – idėjos ir noras keistis į gerąją pusę. Pavyzdžiui, nuvažiuoti į Vyriausybę ir nuvežti asociacijos narių išsakytas, užrašytas problemas, pasiūlytus sprendimus. Arba pasidalinti  žinomomis rinkomis užsienio šalyse. Pagelbėti vadybos srityje“, – sakė A. Ispiryan.  

Saldus, skanus uogų verslas, A. Ispiryan  įsitikinimu, yra vienas sunkiausių – pirmiausia dėl rinkos, darbininkų kaimuose trūkumo. Užsakymų – gausu. Teiraujasi šviežių aviečių ir vilniečiai, ir klaipėdiečiai, ir kaimynai latviai. Pastarieji pigiau Lietuvoje įsigytas avietes dažniausiai perparduoda. Lietuvoje – atvirkščiai. Lietuviai pigesnių uogų nusiperka atvežtų iš Lenkijos. Todėl nenuostabu, kad uogų augintojai susiduria su didžiule ne tik aviečių, bet ir kitų uogų perprodukcijos problema.

„Mes, ūkininkai, jaučiamės iš dalies apgauti. Einame į projektus, nes valdžia deklaruoja, jog prioritetiniai sektoriai yra vaisių, uogų, daržininkystės. Prisipirkome technikos, įrenginių, investavome į uogas ir staiga atidaroma rinka Ukrainai. Rinka ir yra svarbiausia. Vokiečiams, austrams, prancūzams gerai, nes iš jų techniką pirkome. O kas po dešimtmečio gerai gyvens?“, – svarstė.

Facebook komentarai

T Hegvita agro