Sorry, you need to enable JavaScript to visit this website.
Pereiti į pagrindinį turinį

C1

C1

Medžioklė yra medžioklė

Autorius: Vytautas RIBIKAUSKAS
Asociatyvi nuotr. V. Ribikausko nuotr.
Asociatyvi nuotr. V. Ribikausko nuotr.
Printer Friendly, PDF & Email

Kažkada seniau vienas medžioklės specialistas buvęs buvusio žurnalo redaktorius, dabar jau medžiojantis laimingos amžinų medžioklių šalies medžioklės plotuose, medžiokles grubiai suskirstė į 3 kategorijas: mėsines, trofėjines ir mišrias.  Yra ir dabar pritariančių tokiam skirstymui. Iš to seka, kad vieni  medžiotojai yra mėsininkai, kiti trofėjininkai, dar kiti kažkokie mišrūnai. Gal redaktorius norėjo žurnalo skaitytojus išprovokuoti diskusijai šia tema. Tačiau mūsų šauliai pripratę prie visokių  užgauliojimų, mažai į juos kreipia  dėmesį ir neskuba veltis į bet kokias diskusijas ar viešai reikšti savo nuomonę. Ir tai yra blogai, nes dalinai nuo to visuomenės nuomonė apie medžiotojus Lietuvoje yra prasta. Bet mane, sakykim, išprovokavo. Negalima medžioklių taip skirstyti. Medžioklė yra medžioklė, o kiekvienas medžiotojas privalo pateisinti garbingą medžiotojo vardą. Nevertas medžiotojo vardo tas, kuris į mišką su dvivamzdžiu eina ( na, dabar dažniausiai jau eina su vienvamzdžiu, bet toli pasiekiančiu ir greitai po šūvio užtaisomu iš naujo)  tik mėsos gabalo parsinešti, kaip ir tas, kuris tetrokšta parsigabenti iš medžioklės kuo didesnius ragus ar iltis arba, kad ir tas, kuris nieko parsitempti netrokšta, o tik mėgsta papyškinti būtinai į gyvus taikinius. Tokius iš viso sunku suprasti, juk pašaudyti vien dėl šaudymo galima ir šaudyklose - nori į nejudančius, nori į skraidančius taikinius. Tikras medžiotojas į mišką ar laukus eina medžioti. Svarbu viskas: laukimas medžioklės dienos ir ruošimasis medžioklei, žvėrių buveinių žvalgymas prieš medžioklės dieną, medžioklės plotų paruošimas medžioklei ( bokšteliai, stovėjimo vietos šaulių linijose ir kt.), medžioklės procesas, eiga (skirtingais būdais šis procesas skirtingas ir gali būti konkretaus medžiotojo labiau ar mažiau mėgiamas), kurios metu medžiotojas kaip tik daugiausia ir patiria malonumo būdamas gamtoje, stebėdamas aplinką, kvėpuodamas grynu oru ir bendraudamas su vienminčiais. Man, kaip senosios medžiotojų kartos atstovui, malonumą suteikdavo net šovinių gaminimas. Buvo laikai, kai retas kuris šaulys pirkdavo pagamintus šovinius (turiu galvoje šovinius lygiavamzdžiams šautuvams, nes graištvavamzdžių niekas neturėjo). Netgi šratų, grankulkių ar kulkų ne visada galėjai gauti nusipirkti. Man šratus ir grankulkes teko ir pačiam liedinti iš įvairių švino atliekų ir tai buvo savotiškai įdomus medžioklės proceso elementas. Teko ir šaudyti vieno seno medžiotojo išlietomis kulkomis.  Na, o šūviai į gyvus taikinius – tai medžioklės proceso kulminacija: gerai, jeigu tokie tavo daliai teko, o jei neteko, ar dėl to verta nagus graužti - kada nors Medeinė padovanos ir tau tą akimirką. Jeigu medžioklėje pavyko ką sumedžioti – šaunu. Žvėrienos apdorojimas, paruošimas, o, galų gale, ir valgymas tikram medžiotojui taip pat visiškai priimtinas reikalas. O jeigu po maloniai praleistos dienos gamtoje dar tavo daliai teko ir gražus trofėjus, na, tai visai  šaunu. Kaip čia atskirti visus tuos medžioklės komponentus ir padalyti medžiokles dirbtinai, gal būt, pagal atskirų medžiotojų   kažkokius keliamus tikslus. Ir tik apgailestauti tenka, kad yra tokių medžiotojų, kurie siekia  tik vieno kurio nors tikslo. Apmaudu, bet pasitaiko dar ir tokių medžioklių, kurių metu dedamos visos pastangos, kad tik kuo daugiau pripyškinti valgomų žvėrių. Tokiose medžioklėse žvėrys (daugiausia šernai) vaikomi nuo tamsos iki tamsos. Į žvėris prašovę medžiotojai koneveikiami, o po medžioklės žvėriena išsitąsoma be jokio nukautų žvėrių pagerbimo, be laužų, be pokalbių, medžioklės aptarimų. Vieną kitą kartą prakentėjęs, tikras medžiotojas tokiose   medžioklėse  daugiau nedalyvaus. Tačiau reikia pastebėti, kad tokių medžioklių mažėja. Net visų “pažangiečių” keiksnojamos varymo medžioklės, norint, tampa mažomis medžiotojų kolektyvų šventėmis. Neįsivaizduoju   ir grynai trofėjinės medžioklės. Gali būti tik pavieniai pamišėliai, kurie medžioklėje daugiau nieko nemato – tik ragus. Tačiau ragus nuvainikavus, juk lieka ir mėsos kupeta. Taigi, kiti medžioklės dalyviai tą mėsą sėkmingai pasidalija  ir skaniai suvalgo. Gal tik Afrikoje ir kituose tolimuose kontinentuose mūsų šauliams medžioklės yra grynai trofėjinės. Iš Afrikos dramblienos, matyt, sunkoka būtų parsigabenti į savo šeimininkių virtuves. Tada tenka, ir tai su vargais, parsigabenti tik trofėjus, o žvėrieną sudoroja vietiniai gyventojai.

Kad visokių yra medžiotojų, žinoma, tenka sutikti. Bet reikia ne išgalvoti visokius nesimpatiškus medžioklių  pavadinimus, o kelti visų medžiotojų kultūrą. Neturi likti medžiotojų-mėsininkų, medžiotojų-trofėjininkų, medžiotojų, mėgstančių tik pyškinti į gyvus taikinius (nenoriu jų vadinti žudikais). Turi likti tik Medžiotojai (iš didžiosios raidės). O, kad visi tokiais taptų, pirmiausia, savo veiklą kardinaliai turi keisti apskričių teisės medžioti suteikimo ir panaikinimo komisijos. Į medžiotojus turi būti priimami tik tie  piliečiai, kurie pažįsta Lietuvos fauną, myli ją ir, kurie žino, kodėl stoja į medžiotojus. Dabar dauguma (praktiškai visi) priimami į medžiotojus, nors paklausti negali atsakyti, kodėl jie to nori.

Medžiotojų kultūros kėlime, žinoma, didelį vaidmenį turi suvaidinti ir mūsų žiniasklaida. Buvo Lietuvoje net du medžiotojų žurnalai, kurie tai tarpusavį konkuravo, tai jungėsi į vieną ir vėl skyrėsi, kol galop subankrutavo ir abu išnyko, kaip dūmai dangaus mėlynėje. Tačiau keista: apie medžioklę Lietuvoje  nušviečia Latvijos leidėjo "Latvijas Mediji" leidžiamas, šaunios moteriškės Lindos redaguojamas mėnesinis žurnalas medžiotojams "Medžioklė" ir nebankrutuoja... Ar ne sarmata gausių medžiotojų kolektyvus vienijančių organizacijų vadams, medžiotojų klubams ir visam dideliam Lietuvos medžiotojų būriui, kad neturime savo  leidinio medžiotojams? 

Facebook komentarai

bas

a