Sorry, you need to enable JavaScript to visit this website.
Pereiti į pagrindinį turinį

C1

Iš Londono sugrįžę, senelių sodyboje įkūrė riešutmedžių plantaciją

Autorius: Dalia KARPAVIČIENĖ
Domeikų šeima grįžo iš emigracijos ir įsikūrė Lietuvoje.
Domeikų šeima grįžo iš emigracijos ir įsikūrė Lietuvoje.
Printer Friendly, PDF & Email

Indrė ir Kęstutis Domeikai prieš metus iš Londono grįžo į nedidelį Želvių kaimelį Užvenčio pašonėje. Indrės senelių sodyboje renovuojami senieji namai, šalimais pasodinta dviejų hektarų riešutmedžių plantacija. Jauna šeima, auginanti aštuonerių metukų sūnų ir šešerių dukrą, labai norėjo, kad jų vaikai gyventų Lietuvoje. Ir patys tik čia įsivaizduoja savo ateitį.   

Tarp Londono ir Želvių

Netoli Užvenčio plytinčiame Želvių kaimelyje žvilgsnį patraukia nemenkas žemės plotas, apsodintas riešutmedžiais. Kiekvienas nedidukas riešutmedis nuo kiškių aštrių dantų apsaugotas ryškiaspalviu tinkliuku. Šalia riešutyno šviečia atnaujinamas gyvenamasis namas.

Želviuose, senelių tėviškėje, prieš metus iš Londono grįžo gyventi Indrė Domeikienė su šeima – vyru Kęstučiu ir dviem atžalomis: aštuonerių sūnumi bei šešiamete dukra. Jauna šeima Lietuvoje nusprendė kurti savo ir savo vaikų ateitį. Tačiau iki tvirto apsisprendimo prireikė daugiau negu dešimtmečio.

Abu Indrės Domeikienės tėvai kilę iš Užvenčio krašto. Želviuose gimę, augę ir visą gyvenimą gyveno Indrės seneliai – mamos tėvai. „Dabar čia mūsų keturių namai“, – sakė I. Domeikienė.

Indrė su Kęstučiu susipažino studijuodami Šiaulių universitete. Indrė krimto matematikos, o jos būsimasis vyras  žemaitis nuo Upynos – fizikos mokslus. Po studijų Kęstutis išvyko pas savo dėdę į Angliją. Dar po metų mokslus baigė ir į svečią šalį paskui vyrą iškeliavo Indrė.  

„Neketinome Anglijoje ilgai užtrukti. Manėme: padirbėsime, užsidirbsime. Abu iš kaimo esame, norėjome išbandyti miesto gyvenimą. Per porą metų pinigų būstui sutaupėme, pradėjome kurtis. Bet... Poreikiai vis didėjo. Nė nepajutome, kaip Londone dvylika metų prabėgo“, – pasakojo Indrė ir Kęstutis Domeikai.

Londone įsitvirtino, bet pavargo

Gyvenimo Anglijoje Domeikai nepeikia. Londone jauna šeima įsitvirtino. Kęstutis dirbo rimtoje firmoje. Indrė baigė kirpėjų kursus, savo namuose, augindama vaikus, buvo įsirengusi kirpyklėlę. Tačiau didmiestis vargino, dusino. Vis dažniau pradėjo svarstyti apie grįžimą į Lietuvą.    

„Tam tikra avantiūra buvo iš milijoninio miesto grįžti į kaimelį. Bet prieš mirtį mano senelis labai prašė neparduoti jo sodybos Želviuose, prižiūrėti. Gerbiu senelio atminimą, todėl už jokius pinigus nesutikau senų namų nugriauti, nors meistrai primygtinai to reikalavo. Baigiame renovuoti, vidus jau kaip ir įrengtas. Reikia laiko. Liepos 28 dieną suėjo metai, kai aš čia grįžau. Vyras dar migruoja tarp Londono ir Želvių, šiais laikais nėra jau taip sudėtinga ar brangu. Mėnesį Anglijoje padirba – ir vėl grįžta porai savaičių. Kol kas“, – pasakojo Indrė Domeikienė.

Domeikai buvo nusprendę, jog Lietuvoje tikrai gyvens tuomet, kai mokyklą pradės lankyti sūnus. Taip ir pasielgė. Sūnus, patikrinus jo žinių ir sugebėjimų lygį, iš karto buvo priimtas į Užvenčio gimnazijos antrąją klasę, pirmąją klasę pradėjo lankyti ir dukra. Tėvai labai džiaugiasi, jog abu vaikai patenkinti gyvenimu kaime.

„Iš pradžių iš to džiaugsmo vaikai nebežinodavo, nė kaip elgtis. Lakstė basi po žolę, lipo į medžius, stebėjosi įvairiausiais augalais. Londone jų laisvė apsiribojo mažyčiu kiemeliu su uždarais vartais. O čia – erdvės akimis neaprėpsi“, – šypsojosi Indrė. 

Visi keturi Domeikai sutaria: Lietuvoje yra geriau negu svetur. „Tikrai nuoširdžiai sakome, jog ne vien pinigai lemia gerovę ar laimę. Žinoma, jų reikia. Bet, juk būdami su savo artimaisiais, ant savo žemės, nors ir neaptekę turtais, žmonės yra laimingi? Gal mes prie tų keistuolių, kurie negali be savo šaknų?“.     

Riešutmedžiai jau pradėjo derėti 

Grįžę į Želvius, Domeikai pradėjo svarstyti, kokiomis kultūromis apsodinti ar apsėti senelių žemę.

Sykį, gerdami rytinę kavą, televizijos laidoje apie kaimą pamatė reportažą apie riešutmedžių auginimą Lietuvoje. Labai susidomėję, neilgai trukus nuvyko pas jau auginančius riešutmedžius verslininkus, įsigijo keletą sodinukų. Pasodino visai šalia sodybos. Vėliau ir likusią žemę – du hektarus – nusprendė riešutmedžiais apsodinti. Prireikė daugiau kaip tūkstančio sodinukų.

„Sodinukai tikrai nepigūs. Pirmaisiais metais pasitaikė smarki sausra, visus medelius nudegino. Prieš metus teko beveik visą plantaciją iš naujo prisodinti. Tikrai nemenkų nuostolių patyrėme, bet rankų nenuleidome. Riešutmedžiai šalia sodybos jau ir derlių davė. Riešutai – labai dideli, sveiki. Nėra ko ir lyginti su miškiniais“, -- apie verslo pradžios sunkumus ir džiaugsmus „Agroetai“ pasakojo Domeikai.

Indrė Domeikienė sakė neabejojanti, jog po kelerių metų, kai ir plantacijos riešutmedžiai pradės derėti, nebus didelio rūpesčio, kur juos parduoti. Jai pritarė ir vyras.

„Riešutų Lietuvoje trūksta. Tiek vietoje neužauginama, kiek suvartojama. Aplinkui mus ir tolėliau, kiek žinome, niekas riešutmedžių neaugina. Jau patyrę riešutų augintojai iš kitų vietovių mums pasakojo, jog paprasčiausia patiems riešutus nuskinti ir prekiauti turguose. Jei derlius didelis, urmu iš namų riešutus susirenka ir išsiveža“, – pasakojo.   

Ateityje želviškiai ketina pasodinti ir graikinių riešutmedžių, pasidauginti riešutmedžių sodinukų. Dar norėtų įsigyti krosnių, įrenginių, kuriuose galėtų riešutų branduolius skrudinti, kepinti, riešutų sviestą daryti. Gal ir paramos, parašę rimtą projektą, gautų.            

Facebook komentarai

T Hegvita agro