Sorry, you need to enable JavaScript to visit this website.
Pereiti į pagrindinį turinį

C1

C1

Kurapka: būti ar nebūti? Viskas apie laukų višteles

Autorius: Vytautas RIBIKAUSKAS
Gilus sniegas kurapkoms apsunkina gyvenimą, bet joms gali padėti žmonės.
Gilus sniegas kurapkoms apsunkina gyvenimą, bet joms gali padėti žmonės.
Printer Friendly, PDF & Email

Stojus rimtai žiemai ir laukams apsiklojus storais sniego patalais, prisimintos ir raibosios laukų vištelės kurapkos. Nelengva joms tokią žiemą, bet ar kam tai rūpi?

Daugiausia kurapkų mieste

Dabar, kai nuo namų toli nenukanku, daugiausia kurapkų matau Kauno mieste. Koks ten miestas – tai prie Kauno prijungta dalis Rokų seniūnijos su Semenos upelio ir jo intako Žalpės šabakštynais, kur gana didelėje teritorijoje susidarė laukiniams gyvūnams gyventi labai tinkamas biotopas. Plyti niekaip netvarkomos pievos, kuriose be įvairių žolių ir piktžolių želia gudobelių, karklų krūmai bei pušų, juodalksnių, obelų savaiminukai. Tarp piktžolynų pasibarstė naujų statybų namai. Vienoj kitoj vietoj gyventojai dar rausia dirvą ir kažką augina, tačiau niekas į dirvą nepila chemikalų, nėra plačiabarių žemės dirbimo agregatų, nėra didelių monokultūrų plotų. Jei kas dar dirba žemę, tai vos pupsinčiais mažais traktoriukais (arkliai šioje vietovėje išnyko, nors kiek anksčiau dirbau su jais).

Toje teritorijoje mažą žemės sklypą turi ir mūsų šeima. Ten įkūriau tokį lyg ir medelyną, susidedantį iš trijų mažų plotelių, o tarp jų auginame daržoves, pasėju ruoželį mišinių. Džiunglių tipo medelyno sklypeliuose po stambiais juodalksniais auga dekoratyviniai medeliai, daugiausia įvairių formų skiepyti spygliuočiai. Rutulinių, svyruoklinių formų spygliuočių tankiose lajose lizdelius suka daug įvairių rūšių smulkių paukščių giesmininkų.

Vasara su kurapkomis

Toks biotopas labai tinka ir kurapkoms. Daug metų prie kiekvieno medelyno sklypelio vaikus vedė po laukų vištelių porą. Tačiau trejetui metų iš šios teritorijos kurapkos buvo pradingę. Tik 2019 m. rudenį vėl atklydo 5 vištelių būrelis, o iki 2020 m. pavasario išliko tik 3, iš kurių porelė pasiliko čia perėti.

a

Kai birželio pradžioje iš lizdo pabiro 12 mažučiukų viščiukų, rūpestingai teritoriją saugojęs gaidžiukas jau buvo kažkur dingęs. Jauniklius augino viena patelė. Na ir prasidėjo mūsų draugystė su kurapkų šeimyna visai vasarai. Gražu būdavo žiūrėti, kaip maži rutuliukai – viščiukai, vorele išsirikiavę,  rieda paskui savo motiną. Dar visai maži būdami viščiukai pradėjo po truputį skraidyti mažais atstumais.

Šeimyna mėgdavo šildytis saulėje sugulę ant mano dalgiu nupjautos žolės pradalgių, kapstėsi statybviečių smėlio krūvose, landžiojo po gyventojų kiemus. Daržovėms paaugus labai mėgo landžioti po runkelių lapija, šmirinėti bulvių tarpuvagiuose, o žmonėms atvykus iš daržo pasitraukdavo į pievos žolynus. Jeigu darže piktžoles  išraudavome, tai jų gausiai žėlė mišinio ruoželyje, o piktžolių sėklos tinkamas lesalas kurapkoms.

Maisto nestingant, kurapkiukai sparčiai augo ir, pradėję gerai skraidyti, vis toliau nuklysdavo į apylinkes ir kartais nesugrįždavo 2-3 paras. Stebėjausi, kodėl kurapkiukų neišgaudė katės. Eilę metų mūsų daržą prižiūrėjęs ir graužikų bei paukščiukų  gausą reguliavęs juodas laukinis katinas kažkur buvo dingęs, o miestiečiais tapę kiti katinai ar tai tapo labai susipratę, ar visokių skanėstų prisiriję kurapkiukų negaudė. Vietovėje nepatruliavo ir paukštvanagis, kaip būdavo kitais metais, tad 13 galvų kurapkų šeimyna nesumažėjusi išbuvo net iki lapkričio vidurio. Kai daržo plotelį suariau, kurapkos pasitraukė kažkur į kitą vietą. Vėlai rudenį nebuvo ko sklype lankytis ir man. Be to sugedo mano transportas, privertė laukuose sniego ir mano ryšys su kurapkomis nutrūko. Taip, stojus rimtai žiemai, niekuo joms  ir nepagelbėjau. Kiek jų po šios žiemos sulauks pavasario?

Kai niekam nerūpi

Pats lengviausias būdas, atseit, „apsaugoti ir pagausinti“ kokią nors medžiojamųjų gyvūnų rūšį yra medžioklės uždraudimas ir įrašymas į Raudonąją knygą. Atlikai šiuos veiksmus, padėjai „varneles“ kokiuose tai popieriuose, skelbiančiuose, kaip smarkiai mes rūpinamės Lietuvos gamta, ir gali būti ramus... Tačiau ar kas nuo to pasikeis? Kai raibąsias laukų višteles buvo galima medžioti, tokia labai romantiška ir sportiška medžiokle Lietuvoje nedaug kas domėjosi. Lietuva tai ne Vakarų Europa, kada, sakykim, italai su gerai dresuotais paukštiniais šunimis atsibeldžia tūkstančius kilometrų į Lietuvą, kad pykštelėtų kartą kitą į slankas. Ir ne tiek dėl to pykštelėjimo, o kad patirti sunkiai aprašomą jausmą, atsirandantį braidant miško kirtaviečių žolynuose ir stebint nepriekaištingą savo keturkojų pagalbininkų darbą. Lietuvos medžiotojams dar vis labiau rūpi laimikiai su stambiais kaulais ir dideliais trofėjais, tad jie tikrai neprisidėjo prie kurapkų populiacijos sumenkimo.

Medžioklės uždraudimas neišgelbės

Dėl to priežasčių yra daug. Daugumą jų puikiai išvardina ornitologai, kiti gamtininkai, kai kurapkos prisimenamos, stojus rimtai žiemai ir visas pakampes užvertus giliam sniegui. Bet išvardinti priežastis maža – reikia ką nors nuveikti laukų vištelių labui. Sovietmečiu, kai kurapkos buvo medžiojamos, medžiotojai žiemomis (tikrų žiemų tada būdavo daugiau) statydavo joms slėptuves – lesyklas, pasirūpindavo į jas paberti lesalo. Žinoma, kaip ir visose srityse, tada kai kur norėta ir pasirodyti, kai kurapkoms palapinių būdavo pristatoma pakelėse, kad visi matytų, bet tos lesyklos per žiemą prastovėdavo be jokio lesalo. Globoti kurapkas būdavo pasitelkiami ir moksleiviai. Kai kurie medžiotojų būreliai ar LMŽD skyriai organizuodavo netgi kurapkų gaudymą žiemos pradžioje ir laikymą voljeruose iki pavasario, kad per žiemą vištelių būrelius neišretintų įvairūs bėgiojantys ir skraidantys plėšrūnai.

a

Kai medžioklė buvo uždrausta, medžiotojai nustojo šiais paukščiais domėtis. Nors taip neturėtų būti, bet, deja, taip yra. Kai dėl įvairių priežasčių kurios nors medžiojamųjų gyvūnų rūšies populiacija labai sumenksta, medžiotojai žino, kad reikia mažinti medžioklės apimtis arba iš viso kurį laiką tų žvėrių nemedžioti ir stengtis įvairiomis priemonėmis populiacijos gausą atstatyti, kad po kurio laiko vėl galėtum medžioti. Kai kurio nors gyvūno medžioklė uždraudžiama ir, tuo labiau, jei gyvūnas įrašomas į Raudonąją knygą, medžiotojams pasiunčiamas aiškus signalas, kad tos rūšies gyvūnai jau nebus medžiojami niekada, nesvarbu, kiek jų populiacija vėliau gausėtų. Ryškiausias to pavyzdys yra ūdra. Kažkada visai be reikalo jų medžioklė buvo uždrausta ir žvėreliai suvaryti į Raudonąją knygą. Nors ūdrų dabar gausu visoje Lietuvos teritorijoje, leisti jas medžioti bent tose vietovėse, kur žmonės verčiasi žuvų auginimu dirbtinuose vandens telkiniuose, neketinama.

Ką daryti?

Taigi, medžioklės uždraudimas kurapkų problemos neišsprendžia. Savaime padėtis nepagerės ir jas įtraukus į  Raudonąją knygą. Panašu, kad medžiotojai taip pat nesuinteresuoti gelbėti raibąsias višteles...

Šimtus tūkstančių ar net milijonus eurų išleidom lūšių veisimui, nors jų padėtis nebuvo kritinė. Didžiųjų miškinių kačių Lietuvoje gyvena tiek, kiek gali gyventi, ypač po to, kai tiek priveista vilkų. Ne mažiau lėšų išleista niūriaspalvio šūdvabalio (atsiprašau, auksavabalio) gausinimui, nors neaišku, kaip tai buvo daroma: nei tuos vabalus reikia papildomai šerti, nei dirbtinai apdulkinti – belieka tik daugiau palikti neiškirstų drevėtų ąžuolų. Ir keista buvo klausytis, kai viena gamtininkė teigė, kad išnykus auksavabaliams, išnyks ir ąžuolai, lyg nebūtų atvirkščiai. Būta ir daugiau aplinkosauginių programų, kurių pagrindinis tikslas sėkmingai įsisavinti ES pinigus. Dabar labai populiaru gąsdinti, kad sunaikinus bet kokią rūšį, kad ir mažiausią vabalėlį ar žolelę, sutrūkinės visa ekologinė grandinė ir pasekmės bus katastrofiškos. Tačiau nepaisant to, visomis įmanomomis priemonėmis stengiamės išnaikinti pelinius graužikus, blusas, utėles, blakes, tarakonus ir galybę kitų gyvių ir augalų, žmogaus apšauktų kenkėjais ir piktžolėmis. O kiek per žmonijos istoriją išnyko ar buvo išnaikinta gyvūnų ir augalų rūšių, tai jau tikrai turėjo ateiti pasaulio pabaiga. Taip jau yra, kad žmogus globoja ir stengiasi pagausinti jam naudingas rūšis, naikina žalingas ir lieka abejingas neutralioms, ir kažin ar greitai kas pasikeis.

Jeigu jau gerai sugebame įsisavinti ES pinigus, tai gal galima būtų sukurti ir kokią kurapkų gelbėjimo programą. Reikia paskatinti ūkininkus, kad kokiuose nors žemdirbystei sunkiai prieinamuose kampeliuose pasodintų kad ir mažučius miškeliukus – remizes, didelius laukų plotus suskaidytų apsauginėmis želdinių juostomis. Tokios juostos tiktų ne tik įvairiems gyvūnams gyventi, bet naudingos ir pačiam žemdirbiui, nes stabdytų vėjo ir vandens sukeliamą dirvos eroziją, žiemos metu sulaikytų sniegą (reikia tikėtis, kad Lietuvoje dar jo bus kad ir ne kiekvieną žiemą), o pavasarinio polydžio metu neleistų vandeniui grioviais ir upeliais staiga nugarmėti į jūras marias. O mažuose miškeliuose įsikūrę žemdirbį palinksmintų paukščiai giesmininkai, žiūrėk ir grybas koks išdygtų... Prie tokių želdinių būtinai vaikus perėtų ir kurapkos, kurias kaimo žmonės labai myli (žinau iš labai senų laikų kurapkų medžioklių, kai vištelės nuo medžiotojų slėpdavosi vienkiemių sodybose).

a

 Kurapkų gretas retinančių benamių šunų ir kačių, plėšriųjų paukščių, gandrų ir kranklių gausą medžiotojai mažinti negali. Intensyviau medžioti lapes, mangutus, kiaunes, audines nenori dėl beverčiais tapusių kailių. Kurapkų gaudymą ir laikymą voljeruose per žiemą, dirbtinį veisimą, kaip bandoma daryti su kurtiniais ar tetervinais (manau kurapkoms tokie bandymai būtų sėkmingesni, nes jos ne tokios lepios ir pripratę gyventi artimoje kaimynystėje su žmogumi), galėtų vykdyti asmenys, tik gavę ES fondų finansavimą. Kai nėra perspektyvos šiuos paukščius medžioti, medžiotojų kolektyvų tuo nesudominsi.

Lyrinis nukrypimas į praeitį

Atsimenu vaikystėje (o tas buvo gana seniai) kai, ariant kolūkines dirvas, penkiavagį plūgą vėžlio greičiu ropodamas tempdavo vikšrinis traktorius, ant plūgo pritaisytoje sėdynėje sėdėdavo mano tėvas ir specialiu vairu reguliuodavo arimo gylį, plūgą pakeldavo, traktoriui apsisukant lauko galuose. Važiuojant mažu greičiu, vyrai, pastebėję dirvoje sudėtus pempių (jų tada Suvalkijos laukuose būdavo begalės) kiaušinius, stabdydavo traktorių ir kiaušinių dėtį perkeldavo ant jau suartos dirvos. Keisčiausia, kad pempės lizdų nepalikdavo ir gana dažnai spėdavo jauniklius išperėti iki tolimesnio dirvos dirbimo ir sėjos.

Dabar viskas kitaip

Kas galėtų dabar taip žaisti? Beviltiška dabar raginti ūkininkus mažiau į dirvą pilti chemikalų, mažinti monokultūrų plotus, kabinėti ant žemės dirbimo agregatų įvairius skambaliukus ar kitais būdais gyvūnus išvaikyti iš laukų prieš juose imantis kokių nors darbų. Dabar stengiamasi iš žemės ploto vieneto išspausti kuo daugiau pajamų. Jeigu kolūkiečiai iš hektaro prikuldavo 2 tonas grūdų, tai dabar per mažai ir dešimties... Ir nieko čia nepakeisi.

Kita vertus, kurapkų populiacijos gausa dar nėra tokia kritinė, kad grėstų jų išnykimas. Jeigu nėra perspektyvos raibąsias medžioti, gal užtenka tik sudaryti  joms šiek tiek palankesnes sąlygas vaikams išsiperėti (remizės, apsauginės želdinių juostos, bent pakraščiuose monokultūrų laukų įveisti įvairesnių kultūrų plotelius, mažinti plėšrūnų gausą) ir pagelbėti paukščiams perkentėti giliasnieges žiemas, kurių Lietuvoje pasitaiko vis rečiau. Paprasčiausia žiemos metu kurapkoms pasirūpinti yra kaimo gyventojams, ūkininkams. Pas ūkininkus javapjūtės, grūdų sandėliavimo ir valymo metu susikaupia daug grūdų atliekų. Gyvendami kaime žemdirbiai gali dažniau kurapkoms paberti lesalo, juo labiau, kad susidarius storai sniego dangai, laukų vištelės glaudžiasi arčiau sodybų. Miestiečių proginis trupinių nuvežimas ir pabarstymas sniegynuose tikrai raibųjų neišgelbės.

Facebook komentarai