Sorry, you need to enable JavaScript to visit this website.
Pereiti į pagrindinį turinį

C1

C1

Koronavirusas koreguoja ir medžiokles

Autorius: Vytautas RIBIKAUSKAS, medžioklės žinovas
Vytauto Ribikausko nuotr.
Vytauto Ribikausko nuotr.
Printer Friendly, PDF & Email

Dramblius, begemotus, raganosius, žirafas, buivolus, stumbrus, taurus, bizonus, net banginius žmogus gali išpyškinti visus. Išpyškinti arba išnaikinti, savo veikla keičiant aplinką. O įvairius vabzdžius, žmogaus pavadintus kenkėjais, erkes, nekalbant jau apie bakterijas ir virusus, žmogus išnaikinti yra bejėgis.

Net žiurkių ir pelių žmogus neįveikia – nebent tai galėtų padaryti kinai, kažkada išnaikinę žvirblius. O virusai išliko ir tada, kai pati gamta susidorojo su dinozaurais ir paparčių miškais... Tačiau šis niekingas karūnuotasis mažylis pasirodo besąs labai protingas. Ir kaip gamta sukūrė tokį padarą, kuris pasišildęs jaunuolių kūnuose, šluoja senus žmones? Esą ekonomiškai nuostolingus, kaip savo studentams aiškino viena dėstytoja, teigdama, kad reikalinga ekonomiškai nenaudingų piliečių priverstinė eutanazija. Virusas šią problemą išspręs ir be jos...

Daugiausia – individualios

Šalyje, kaip ir daugelyje kitų valstybių, dėl koronaviruso pandemijos paskelbtas karantinas, tačiau gyvenimas vyksta toliau. Juk neįmanoma nutraukti visą žmonių veiklą – yra tik nustatyti tam tikri veiklos apribojimai. Tad ir medžiotojams bei žvejams nereikėtų kelti nepagrįstų klausimų dėl jų veiklos galimumo – būtina tik prisilaikyti visiems piliečiams taikomų veiklos apribojimų.

O ir laikas dabar toks, kad varymo medžioklės, į kurias paprastai renkasi daug šaulių, nevyksta. Šernų patykoti, jeigu kur jie dar nors kiek intensyviau medžiojami, renkasi mažai medžiotojų, nes ir šernų daug kur mažai belikę. Bebrus dar galima medžioti iki balandžio 15 d., tačiau tai daryti jau nevertėtų, nes didieji graužikai jau pradeda vesti jauniklius. Kiaunių ir šeškų medžioklės sezonas jau irgi baigiasi. Belieka ištisus metus medžioti leidžiami žvėreliai: lapės, mangutai, kanadinės audinės, paprastieji meškėnai, nutrijos ir ondatros.

Visus šiuos gyvūnus dažniausiai medžioja pavieniai medžiotojai individualiose medžioklėse ir karantino apribojimų nepažeidžia. Tai pripažįsta ir medžioklės proceso reguliuotojai. Aplinkos apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerijos Administravimo departamento Personalo skyriaus vyriausioji specialistė Jurgita Jasiūnienė nurodo, kad medžioklė ir žvejyba karantino metu nedraudžiama, prisilaikant karantino metu visiems piliečiams taikomų veiklos apribojimų. Tačiau šiuo metu į medžiokles išsiruošia tik pavieniai medžiotojai entuziastai, negalintys nusėdėti namuose ir nesugalvojantys, kaip galėtų prisidėti nelengvoje kovoje su karūnuotuoju virusu.

O prisidėti galima, net ir aukojant lėšas į kovos su virusu paramos fondą, ką daryti medžiotojus ir žvejus ragina ir Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos (LMŽD) pirmininkas Jonas Talmantas.

Kol sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga dar nebuvo labai  griežtai uždraudęs rinktis į didesnes kompanijas, Žemės ūkio akademijoje buvo organizuotas Aplinkos ministerijos vadovų ir specialistų susitikimas su visos Lietuvos medžiotojų atstovais. Jame aptarti medžiotojams svarbūs klausimai – medžioklės plotų vienetų ribų tikslinimo poreikis, Medžioklės taisyklių pakeitimai, elektroninė medžioklės registravimo sistema, galimybė finansuoti kurapkų, pilkųjų kiškių veisimo programas, mokomųjų šaudyklų įrengimas.

Į vienus vartus

Nors organizatoriai tikino laukią medžiotojų pasiūlymų ir pastabų teisės aktų tobulinimui, susitikime po kiekvieno pranešėjo kalbos nenutrūkstama srove liejosi tik aplinkos ministro Kęstučio Mažeikos monologas, į kurį medžiotojams su pastabomis ir pasiūlymais įsiterpti buvo sudėtinga. Matyt, atsidūrus valdžioje, išsivysto gebėjimas ir noras kalbėti be pertraukos ištisas valandas, nors tose kalbose nieko esminio nepasakoma.

Taip kalbėdavo ir įvairias pareigas Seime bei Vyriausybėje turėjęs Bronius Bradauskas LMŽD visuotiniuose susirinkimuose, kai šiai organizacijai jis vadovavo. Kaip ir visada buvo, valdžiai nuo aukštų Vilniaus kalvų viskas matyti geriau, medžioklę reguliuojantys klerkai viską žino geriausiai, o į susitikimą jie atvyko ne diskutuoti, o tik paskelbti apie savo priimtus sprendimus.

Tad, nieko gero susitikime ir nepavyko išgirsti. Pasirodo, kad praėjus daug metų po medžioklės plotų vienetų sudarymo, dar atsiranda ribų nustatymo netikslumų, kai tarp atskirų  būrelių ar klubų medžioklės plotų yra įsiterpę žemių be šeimininkų arba tie plotai persidengia.

Gana ilgą laiką dalyvavau Kauno rajono medžioklės plotų vienetų sudarymo ir ribų keitimo komisijos darbe ir sunkiai galiu suvokti, kaip tai galėjo atsitikti. Visi medžiotojų kolektyvai pateikdavo medžioklės plotų ribų aprašymus, suderintus su visais kaimyninių  medžioklės plotų valdytojais. Žinoma, buvo ir nesutarimų, buvo net pasistumdymų teismuose, tačiau galop klausimai vis tiek būdavo išsprendžiami.

Priemiesčiuose medžioklės plotai keičiasi ir dėl teritorijų urbanizacijos, tačiau šiuos plotus išbraukti iš medžioklės plotų vienetų paprašo patys šių plotų valdytojai. Ši komisija dirba visuomeniniais pagrindais, tad įdomu, kaip bus vykdomas tas ribų patikslinimas, pasikeitusių plotų matavimai.

Numatoma iki 2023 m., kai baigsis medžioklės plotų nuomos sutarčių galiojimas, patikslinti ir medžioklės plotų kategorijas, nes per dešimtmetį keičiasi miškų struktūra. Tikimasi padidinti mokesčius už medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimą. Dar būdamas Seimo Aplinkos komiteto pirmininku K. Mažeika buvo pasišovęs šį mokestį didinti net 6 kartus, kad medžiotojai nevalgytų labai pigią mėsą. Tačiau dabar ministras naikina Valstybinių miškų urėdijos profesionalios medžioklės plotus, nes jie urėdijai neša nuostolius. Urėdija iš medžioklės patiria nuostolius, o medžiotajai, atseit, iš šios veiklos lobsta...

Medžioklės taisyklės keičiasi sunkiai

Nuo pat Lietuvos nepriklausomybės pradžios medžioklės taisyklėms prirašyta daugybė pasiūlymų jų tobulinimui, tačiau šis teisės aktas keitėsi nežymiai ir labai nenoromis, o jeigu ir keitėsi, tai dažniausiai ne medžiotojų naudai.

Ir dabar esminių pakitimų nebus. Gal kiek keisis kai kurių gyvūnų medžioklės terminai, bent jau pakeičiant sezono pabaigos datą tiems gyvūnams, kurių medžioklės terminas baigiasi mėnesio pirmą dieną, į mėnesio paskutinę – jei medžioklė baigdavosi balandžio 1 d., tai dabar baigsis kovo 31 d.

Gal bus atsižvelgta į  daugybę kartų siūlytą medžioklinio prožektoriaus taikymo išplėtimą, leidžiant jį naudoti ir plėšriųjų žvėrių medžioklėse. Gal teisėtos medžioklės metu per klaidą sumedžiojus tuo metu medžioti neleidžiamą gyvūną, medžiotojas nebus apšauktas brakonieriumi ir nereikės atlyginti gamtai padarytos žalos, o tik sumokėti baudą.

Žinoma, jeigu medžiotojas nebandys įvykį nuslėpti. Ta nuostata negalios sumedžiojus saugomą, medžioti uždraustą gyvūną. Sumedžiojus tuo metu neleistiną medžioti gyvūną, kaip ir sumedžiojus daugiau gyvūnų nei nustatytas limitas, tas gyvūnų skaičius bus „išminusuotas“ iš kito medžioklės sezono limito.

Man nepavyko įrodyti, kad tai beprasmiškas dalykas, nes žvėrys medžiotojų suskaičiuojami apie 20 proc. tikslumu, o limitai nustatomi tų pačių medžiotojų prašymu, limitų nustatymo komisijai turint minimalias galimybes medžiotojų prašomo limito keitimui, nes komisija neturi jokių galimybių perskaičiuoti žvėris medžioklės plotų vienetuose. Pavyzdžiui, jeigu medžiotojai nurodo, kad plotuose gyvena 100 stirnų, tai ten jų gali būti nuo 80 iki 120. Norint sumedžioti 30 proc. populiacijos, limitas gali būti nustatomas nuo 24 iki 36 žvėrių, nes paklaidos būna su minuso ir pliuso ženklu. Jeigu medžiotojai prašo leisti sumedžioti 30 stirnų, tai reikėtų skaityti, kad limitas įvykdytas, sumedžiojus  24 žvėris ir neviršytas, sumedžiojus 36.

Žinoma, vienais metais sumedžiojus maksimumą žvėrių, kitais – reikėtų medžioti minimumą. O geriausia bent stirnoms visai nenustatinėti limitų. Tai jau buvo daryta kiek anksčiau ir dėl to stirnų populiacija tik gausėjo. Nepavyko įrodyti ir tai, kad vienu metu žvėrių galima sumedžioti daugiau nei leidžia limito likutis ir tykojimo bei sėlinimo medžioklėse, ne tik varymo.

Gal pagaliau bus atsisakyta medžiotojų selekcininkų privilegijų, sustiprinant atrankinių medžioklių principų dėstymą medžiotojų kursuose, kas taip pat buvo siūloma nuo pat selekcininko kategorijos atsiradimo medžioklės taisyklėse. Lašas po lašo ir akmenį pratašo, bet kapsėti reikia labai ilgai ir atkakliai...

Dėl elektroninės medžioklių registracijos, atrodo, kad pasiliks popierinė. Elektroninė daugiau aktuali miškų urėdijos profesionalios medžioklės atveju, tačiau profesionalios medžioklės plotai naikinami, tai ir ta registracija nereikalinga. Į klausimą dėl medžioklės bilieto formos aplinkos ministras atsakė, kad tai paliekama spręsti medžiotojų asociacijoms.

Kurapkų, zuikių ir šaudyklų finansavimas – tai tik europinių pinigų įsisavinimas, taip pat, kaip buvo lūšių, didžiųjų apuokų, niūriaspalvių auksavabalių veisimas, ketinimas rezervatu paversti Punios šilą ir daug kitų aplinkosauginių programų.

Netinkamas vilkų medžiojimo limito nustatymas

Nutaikęs momentą ir išdrįsęs pertraukti aplinkos ministrą K. Mažeiką, paklausiau, ar ministras sukvietė medžiotojus išklausyti jų problemas, padiskutuoti medžiotojams rūpimais klausimais, ar tik nenutrūkstamo monologo būdu išdėstyti savo ir taip žinomas tiesas, pasirodant, kad jis viską žino geriausiai. 

Kadangi buvo kalbama apie vilkus, tuo pačiu paklausiau dėl vilkų medžioklės limitų nustatymo tvarkos – kodėl limitas buvo nustatytas iš apskaitų pagal pėdsakus, aptiktus sniege medžioklės plotų vienetų pastoviuose maršrutuose, nors duomenys buvo pateikti tik iš pusės visų Lietuvos teritorijoje esamų maršrutų, o ne pagal vilkų jauniklių genetiniais tyrimais nustatytų plėšrūnų šeimų skaičių.

Maršrutinis apskaitos metodas negali nustatyti vilkų ar bent jų šeimų skaičiaus, o gali parodyti tik žvėrių populiacijų pokytį – didėja ar mažėja. Tačiau, kad nustatyti tą pokytį, juk reikia žinoti, nuo kokio skaičiaus jis vyksta. O genetiniais tyrimais, jeigu tikime mokslu, nustatytas šeimų skaičius yra tikras, o ne išburtas iš buvusių-nebuvusių pėdsakų.

Kaip ir reikėjo tikėtis, ministras neatsakė – klausimas pasirodė per daug sudėtingas. Tą patį klausimą pakartojau, kai mokslininkė pasakojo apie vilkienos, kurią medžiotojai privalėjo išsaugoti savo šaldytuvuose iki reikiamo momento, genetinius tyrimus. Ir tik padedant mokslo  darbuotojai, pavyko ir ministrui išaiškinti, kad iš jauniklių genetinių tyrimų galima nustatyti šeimas, iš kurių jie sumedžioti ir, kad tai jau yra tikslūs duomenys. Tai kokio teisingo vilkų sumedžiojimo limito po to galima tikėtis?

Tačiau aplinkos ministras vis tiek turėjo pateisinimą – esą, genetiniai tyrimai neaprėpė visos Lietuvos teritorijos. Bet, juk, apskaita pagal pėdsakus apėmė taip pat tik pusę Lietuvos ploto. Suprask, kaip nori, o geriausia taip, kad ministrai visada teisūs...

Facebook komentarai