Sorry, you need to enable JavaScript to visit this website.
Pereiti į pagrindinį turinį

C1

dojusagro

Kodėl vilkas nebijo žmogaus?

Autorius: Vytautas RIBIKAUSKAS
Vilkai nesibaimina net dirbančio šalia traktoriaus. V. Inčiūrienės nuotr. ("Facebook").
Vilkai nesibaimina net dirbančio šalia traktoriaus. V. Inčiūrienės nuotr. ("Facebook").
Printer Friendly, PDF & Email

Pastaruoju metu daug žmonių stebisi ir klausia, kas atsitiko vilkams, kad jie visai nustojo bijoti žmonių. Jeigu anksčiau mažai kam, išskyrus vieną kitą medžiotoją ir gamtos fotografus, pasitaikydavo pamatyti laisvėje gyvenantį pilkį, netgi dažnai lankantis miškuose (buvo vilkų ne taip mažai ir anksčiau, bet jie buvo atsargūs), tai dabar daug kas mato vilkus slampinėjančius pakelėse, ūkininkų laukuose, kartais netgi dienos metu arti gyvenviečių. O naktimis pilkasermėgiai įžūliai braunasi į įvairiausiomis priemonėmis apsaugotas naminių gyvulių ganyklas, slampinėja gyventojų kiemuose, pjauna, kiek pajėgia, avis, ožkas ir veršelius, nuo grandinių nuplėšia ir sudrasko šunis. Žmonių užklupti avis dorojantys vilkai neskuba nešdintis į miškus, o nuo juos baidančių žmonių traukiasi nenoriai.

Mitai apie vilkus ir kitokie aiškinimai

Kai prieš keletą metų vilkų grupė apuostinėjo kaimo keliu dviračiu važiavusią paštininkę, vilkų gynėjai, netgi ir rimti gamtininkai, teigė, kad moteriškė paprasčiausiai nesugebėjo atskirti šunis nuo vilkų. Kad kelių galvų grupėje būtų vienodos vilkiškos kailio spalvos ir vilko dydžio visi šunys, tikimybė labai maža: bent vienas atsirastų margas, trumpaplaukis ar nulėpusiom ausim. Be to, puldami žmogų šunys lotų. Manau, kad vilkus (ypač didesnėje grupėje) nuo šunų atskirtų kiekvienas žmogus – ne tik paštininkė. Paštininkai  kaip tik yra geri šunų ekspertai, nes su jais susiduria nuolatos, ypač važiuodami dviračiais. Be to, teritorijos, kurioje paštininkas dirba, kiekvienas šuo jam yra pažįstamas asmeniškai.

Vienukart buvo plačiai eskaluojamas mitas, kad naminius gyvulius agresyviai puldinėjantys ir žmonėms pasirodyti nevengiantys padarai yra ne vilkai, o vilko – šuns mišrūnai. Tačiau kai vilkų pilna visose pašalėse, tokiems hibridams atsirasti nėra jokios tikimybės. Jeigu vienišas vilkas patinas ir vieniša vilkė patelė bastytųsi vienas nuo kito nutolę bent per 100 kilometrų, gal tada ir vienas, ir kitas susidomėtų ir šunimis rujos metu. Kam dabar vilkams meilės reikalais užsiimti su šunimis, kai tokia gausi pačių vilkų populiacija, o šuniena vilkams – skanus patiekalas.

Taip pat labai populiaru plačiai aiškinti, taip tarsi pateisinant jų elgesį, kad vilkai naminius gyvulius pjauna tik medžioti mokydami jauniklius. Tačiau kai tie mokslai tęsiasi visus metus (vasarą galvijai ganyklose, o žiemą šunys kiemuose), vargu ar verta taip pateisinti vilkų gyvulių augintojams daromą žalą. Susidaro užburtas ratas: suaugę vilkiukai medžios tai, ko buvo išmokyti, to mokys ir savo vaikus ir taip – be pabaigos.

Internetinėje erdvėje vis dar pasirodo kiek anksčiau buvęs labai populiarus komentatorių teiginys, kad Lietuvoje miškininkai iškirto visus miškus, o medžiotojai iššaudė visus žvėris, todėl vilkams nėra nei kur gyventi, nei ko ėsti, todėl jie pjauna naminius gyvūnus ir šlaistosi pakelėse. Tiesa, kad nepriklausomoje Lietuvoje padidėjo plynų miško kirtaviečių plotai dėl visiems žinomų priežasčių: būdama sovietų sąjungoje Lietuva galėjo pataupyti savo miškus, medieną įsiveždama iš Rusijos. Tačiau ir dabar pas mus miškų kirtimas gerokai mažiau intensyvus nei kitose Europos valstybėse, o kirtavietėse veši miško želdiniai, padidėjo miško jaunuolynų, kas žvėrims sudaro palankias sąlygas ir maitintis, ir slėptis. O kanopinių žvėrių ir bebrų (pagrindinis vilkų maistas) dabar Lietuvoje yra tiek, kiek niekada anksčiau nebuvo.

Dar keistesnis teiginys ("Baltijos vilko" sugalvotas), kad tais metais, kai pavasariop  Lietuvoje nebūna sniego dangos, mūsų vilkai nesidaugina ir jų populiacijos dydis metai iš metų (sniego Lietuvoje dažnai nebūna) nekinta. Tačiau, kai sniego būna, vilkų priskaičiuojama tiek daug, jog aplinkosaugininkai jų skaičiaus netgi nedrįsta skelbti visuomenei. Apie vilkų medžioklę netgi nesinori kalbėti. Tokios medžioklės tvarkos  Lietuvoje niekada nėra buvę ir, matyt, niekur kitur nėra: tai kažkoks juodo jumoro, medžioklę reguliuojančių pareigūnų nekompetencijos, nepagarbos medžiotojams ir  gyvulių augintojams bei pataikavimo asfaltiniams vilkų mylėtojams mišinys.

Kodėl vilkas nebijo žmogaus?

Kai tokia vilkų medžioklės tvarka, to ir reikėjo tikėtis. Kodėl žvėrys bijosi žmogaus? Kai žmonės bėgiojo pasiremdami į žemę ir priekinėmis galūnėmis, vėliau tapsiančiomis rankomis, buvo gerokai daugiau apaugę plaukais, kvepėjo panašiai kaip ir kiti žvėrys – natūraliais gamtiniais kvapais, jie buvo lygūs su kitais žvėrimis: silpnesnius galabijo ir valgė, nuo stipresnių bėgo, ropštėsi į medžius, lindo į siauresnius uolų plyšius ar nuo žvėries apsigindavo susitelkę didesnėmis grupėmis. Būsimasis žmogus tada buvo ir grobis stambiesiems plėšrūnams. Tvirtai atsistojęs ant dviejų kojų, žmogus į priekines galūnes, tapusias rankomis, išmoko pasiimti įvairius įrankius, prisijaukino ugnį, pasigamino vis sudėtingesnius ginklus, iki paties ugnimi spjaudančio šautuvo, išmoko apdirbti kailius ir iš kitokių medžiagų pasisiūti aprėdus. Keitėsi žmogaus kvapas, keitėsi jo santykiai su žvėrimis. Dalį jų jis prisijaukino, paversdamas naminiais gyvūnais, ir naudoja iki šiol savo poreikiams tenkinti. Su modernesniais ginklais žmogus galėjo nudobti bet kokį žvėrį, ir žvėrys, įsiminę žmogaus kvapą ir išvaizdą, pradėjo jo bijoti, vengti susitikimų su juo, nes dažnas toks susitikimas baigdavosi žvėries mirtimi. Žmogus taip įsijautė į gamtos valdovo vaidmenį, kad daugybę laukinių gyvūnų rūšių iš viso išnaikino, o pas žvėris išsivystė žmogaus baimės instinktas. Tačiau šis instinktas nėra prigimtinis. Paimtas iš irštvos, tik gimęs vilkiukas ir užaugintas namuose, žmogaus nebijo, jo skleidžiamo kvapo nelaiko sau pavojingu. Bijoti žmogaus jis išmoktų augdamas ir stebėdamas tėvų elgesį. Tačiau ar to jie dabar gali išmokti? Susitikimai su žmonėmis dabar Lietuvoje ir beveik visoje Europos Sąjungoje vilkams niekuo negresia, išskyrus išimtinius atvejus, kai vilkai medžiojami. Tai ko jiems bijoti, nors ir negamtiškais kvapais kvepiančio padaro, kuris be šautuvo nei stipresnis, nei greitesnis už vilką. Kai suaugę vilkai rodo jaunikliams, kad žmogaus nėra reikalo bijoti, karta iš kartos vilkai taps dar įžūlesni.

Ar gali vilkai užpulti žmogų?

Kaip maisto šaltinis žmogus vilkams niekada nebuvo mėgstamas patiekalas. Ilgiausią laikotarpį, turbūt, dėl to, kad žmogaus bijojo. Dabar vilkai žmogaus pradėjo nebijoti, tačiau išmėginti jo mėsos skonį nesiryžta, galbūt, kaip tik dėl to vilko uoslei nemalonaus žmogaus kvapo. Žmogų vilkai gali užpulti ir sužeisti nebent kaip konkurentą. Žmonių ganyklose vaikštinėjančius riebius avinus vilkai laiko savo teisėta nuosavybe vien dėl to, kad jie skanūs, o privačios nuosavybės teisių peripetijų vargu ar jie žino.

Jei vilkai atsliūkinę, į jų supratimu teisėtą medžioklę, susiduria su jiems trukdančiu žmogumi, kuris, neturėdamas teisės panaudoti šaunamojo ginklo, jiems nepavojingas, kodėl nepabandžius juo atsikratyti. Belieka tik kartą kitą pasipriešinti beginkliam žmogui ir ilgainiui tai gali tapti įprastu reiškiniu. Galbūt gali vilkai apkandžioti žmogų ir kur nors su juo susidūrę nuošalioje vietovėje iš smalsumo arba tada, jei žmogus neužleido takelio girių sanitarui, tačiau nemanau, kad žmogus vilkui gali tapti maisto šaltiniu, kai miškuose gausu žvėrių, o ganyklose galvijų.

Ką daryti, kad vilkai bijotų ir vengtų žmogaus?

Kai žmogus išnaikino daug gyvūnų rūšių, o kitas privedė prie išnykimo ribos, atsirado įvairios organizacijos, judėjimai už laukinių gyvūnų išsaugojimą, globą, rūšių gausos atstatymą. Ir tai buvo teigiamas reiškinys, išgelbėjęs daug gyvūnų nuo išnykimo. Tačiau dabar su ta gyvūnų globa, liguista meile laukiniams gyvūnams perlenkiama lazda, nukrypstama į kitą kraštutinumą, kai siekiama visiškai atsisakyti laukinių gyvūnų gausos reguliavimo. Pabrėšiu – reguliavimo abiem kryptimis, pagal reikalą gausą mažinant ar didinant. Kai žmogus tiek daug įsikišo į gamtos procesus ir be to jau niekaip neišsiversi. Manau, kad dviračio išradinėti ir vilkų atveju tikrai nereikėtų. Reikia tik normaliai pradėti vilkus medžioti. Nesakau, kad juos naikinti reikėtų ištisus metus ir dar mokėti premijas už vilko skalpą. Jokius žvėris, netgi invazinius, nereikėtų medžioti jauniklių auginimo metu – galimi tik išimtiniai atvejai dėl įvairių priežasčių. Kol tarp įvairių organizacijų laužomos ietys dėl vilkų apskaitų, užtektų atsisakyti vilkų sumedžiojimo limitų ir jų populiacijos gausą reguliuoti, visoje Lietuvos teritorijoje leidžiant medžioti dabar galiojančiais terminais. Taip pat reikia kiek pataisyti Medžioklės įstatymo 4 straipsnio 3 punktą, kad sodybose ir negyvenamuose pastatuose bei jų priklausiniuose (reikėtų pridėti, kad ir aptvertose ganyklose, žardžiuose) būtų leidžiama sunaikinti (ne gaudyti, nes vilkus gaudyti draudžia Medžioklės taisyklės) ir vilkus, kaip visokius ten šeškus, kiaunes, mangutus bei lapes. Pagal įstatymą tai gali vykdyti objektų savininkai, valdytojai bei naudotojai, net nebūdami medžiotojais, naudojant medžioklės taisyklėse leidžiamas žvėrių gaudymo priemones (reikėtų pridėti ir teisėtai laikomus šaunamuosius ginklus).

Manau, kad tai pasiekti galima, ES Komisijos biurokratams pateikiant realų gyvenančių Lietuvoje vilkų skaičių ir jų daromos žalos apimtis. Bebrai taip pat yra ES saugomi gyvūnai, tačiau tai netrukdo Lietuvoje juos medžioti be jokių limitų per visą nepagrįstai ilgą jų medžioklės sezoną (kai medžioti pradedama, bebrų šeimose esant dar mažiems jaunikliams, o baigiama, kai jau būna atvesti nauji jaunikliai, kurie neišgyvena sumedžiojus jų tėvus).

Vilkus medžiojant be limitų per keletą metų paaiškėtų tikroji jų gausa, o gal po kiek ilgesnio laiko pas pilkius vėl išsivystytų žmogaus baimės instinktas ir praeitų noras misti ėriena bei vaikus medžioklės mokslų mokyti gyvulių ganyklose. Nei vilkasmaugiai šunys, nei elektriniai ar gyvi piemenys čia negelbės.

Facebook komentarai

T Hegvita agro