Sorry, you need to enable JavaScript to visit this website.
Pereiti į pagrindinį turinį

C1

C1

Kodėl protestuoja prancūzai, o Lietuvos ūkininkai tyli?

Autorius: Agroeta
Printer Friendly, PDF & Email

(Kaunas, rugpjūčio 25 d.) Pieno perdirbimo koncerną Lavalio mieste apgulę prancūzai reikalauja „teisingų“ pieno supirkimo kainų. Traktoriais blokuota sankryža, nuo kurios atsiveria kelias į gamyklą. Žemdirbiai pikti, žemdirbiai nelaimingi. Laukia dar kelios dienos protestų. Bruzda ir kitų valstybių ūkininkai. Vokiečiai rengiasi blokuoti daugiau kaip dvi dešimtis magistralių, o Belgijos žemdirbiai jau ruošia traktorius maršui į Briuselį, reikalaudami vis daugiau kompensacijų ir subsidijų.

Neprotestuoja tik lietuviai. Paburba po nosimi, kokie blogi orai, kokios mažos pieno supirkimo kainos. Neskaitant šią vasarą išdalinto pieno, protestų nė kvapo. Laikas nuo laiko Lietuvos pieno gamintojų asociacijos vadovas Jonas Vilionis iš tribūnos pagrūmoja kumščiu valdžiai, bet niekas nevyksta. Artimiausiu metu ir nevyks. Ir tuoj paaiškinsiu, kodėl.

Pavyzdžiui, daugeliui žemdirbių labai nepatiko „Swedbank“ ekonomisto Nerijaus Mačiulio mintis, kad Europos Sąjunga pernelyg dosni ūkininkams. Jie esą „suvalgo“ 40 procentų visos Europos Sąjungos paramos (kurią būtų galima skirti švietimui arba kultūrai), nors iš savo pusės tesukuria 3 procentus BVP. Šį „myzerį“ papildo ir dar iškalbingesnis faktas, kad darbo vietų skaičius ES žemės ūkyje siekia mažiau nei 3 procentus. N.Mačiulio mintims atsikirsti argumentų nėra daug, o stipriausias – kas tuomet gamins maistą 500 milijonų gyventojų rinkai, jei neremsime, jei vargšas kaimo žmogus nebegamins pieno, mėsos, grūdų. Bet N.Mačiulis sako, kad jei ne ta daugiamilijardinė parama, maisto produktai vartotojams būtų pigesni...

Bet grįžkime į Lavalį. Jei lietuviai neprotestuoja, gal jiems nėra jau taip ir blogai. Laikas nuo laiko Europos Sąjunga skiria kompensacijas (dėl Rusijos embargo, dėl pieno krizės, dėl kritulių ir šernų, ir dar velniai žino dėl ko), trupiniai nukrenta ir iš Lietuvos iždo. Dar gauname paramą įvairioms reikmėms, pradedant žemės ūkio technikos įsigijimu ir baigiant kitomis Kaimo plėtros programos priemonėmis. Viso to prancūzai išties neturi. Žemės ūkio techniką jie priversti pirkti už savo arba skolintas lėšas. Vienintelis argumentas, kuris lieka mums, lietuviams – pas jus Prancūzijoje žemės ūkio produkcijos supirkimo kainos didesnės, kaip, beje, ir tiesioginės išmokos, todėl mes, lietuviai, turime didesnę motyvaciją eit į gatves.

Bet ūkininkai neina į gatves ir neprotestuoja. Jie nesuvaro technikos prie Seimo ir Vyriausybės. Situacija primena kadaise nugirstą dviejų ūkininkų pokalbį, kai vienas sako: „Petrai, ateik mane palaikyti prie Vyriausybės“. Petras atsidūsta ir pasako, kad nelabai turi laiko, bet išvertus į lietuvių kalbą jo žodžiai reiškia: „Man nėra taip jau blogai, todėl gal tu, Jonai, paprotestuok vienas“.

Prancūzai, kaip ir vokiečiai, nuo seno linkę mitinguoti, o šių ES šalių senbūvių žemdirbiai istoriškai linkę spausti valdžią protestais ir blokadomis. Valdžia jų bijo kaip velnias kryžiaus. Mūsuose yra kitaip. Lietuvoje žemdirbiai vienas kitam į atlapus kimba dėl kiekvieno cento, todėl valdžiai tampa palanku žongliruoti simpatijomis, kai kišenėje laikomi papildomi milijonai eurų. Mažiau rėkiantiems atseikės daugiau,  garsiau plyšaujantieji pasitenkins trupiniais arba išvis nieko negaus.

Gal todėl ir tyli tas lietuvis, puikiai suvokdamas, jog pieno ūkių šalyje vis dar pernelyg daug. Smulkieji nyksta visoje Europoje, o Lietuva ne Marsas, kad būtų kitaip. Iš pieno gamybos pasitrauks tūkstančiai, o didesni ūkiai plėsis vis labiau.

Be to, Prancūzija ir Vokietija į ES biudžetą sumoka daugiausiai pinigų, tad šių šalių žemdirbiai turi tarsi ir daugiau teisių reikalavimams kelti. Vien todėl lietuviams ir prancūzams rasti bendrą kalbą būtų labai sunku.

Gediminas Stanišauskas

"Agroeta" vyr. redaktorius

Facebook komentarai