Sorry, you need to enable JavaScript to visit this website.
Pereiti į pagrindinį turinį

C1

dojusagro

Kaltinimais prieš klimato kaitą

Autorius: Lietuvos laisvosios rinkos institutas
Printer Friendly, PDF & Email

Parengė Lietuvos laisvosios rinkos instituto vyresnioji ekspertė Ieva Valeškaitė.

Pasibaigusios šių metų Nobelių dalybos be apdovanojimo paliko ne tik Donaldą Trumpą – kas nustebino, turbūt, tik jį patį, vėliau liejusį nuoskaudas, kad būtų gavęs Nobelio premiją už daugelį dalykų, jeigu jas sąžiningai dalytų, bet ir jaunąją aplinkosaugos judėjimo žvaigždę, Švedijos moksleivę Gretą Thunberg. Pastaroji itin ryškiai žibėjo viešojoje erdvėje ir buvo absoliuti lažybų dalyvių favoritė.

Net ir be Nobelio likusi G. Thunberg klimato kaitą iškėlė į svarbiausių diskusijų temų sąrašą. „Kaip jūs drįstate! Savo tuščiomis kalbomis jūs pavogėte mano svajones ir mano vaikystę!“ – turbūt reikėjo būti visiškoje atskirtyje nuo civilizacijos, kad nebūtumėte matę kelias minutes trunkančio tūžmingo G. Thunberg pasisakymo Jungtinių Tautų pasaulio lyderių susitikime.

Stebėtojai kaip visuomet pasiskirstė į kelias stovyklas. Vieni pritarė jaunajai aktyvistei, kad metas iš politikų reikalauti ne tik žodžių, bet ir darbų. Kiti skeptiškai šypsojosi į ūsą primindami, kad kalbos apie pavogtą vaikystę šalyje, kurioje vidutinės gyventojų pajamos – trečios pagal dydį ES – gal kiek perspaustos.

G. Thunberg gal ir vaikas suaugusiųjų pasaulyje, laužantis nusistovėjusias diskusijos taisykles, bet jos aistra – neabejotina. Plačiai žiniasklaidoje nušviesta jos kelionė per Atlantą aplinkos neteršiančia jachta – galbūt ir parodomasis, bet efektingas pavyzdys tiems, kurie būdami kovos prieš klimato kaitą ambasadoriais nenori aukoti nė dalelės asmeninių patogumų.

1 500. Tiek privačių lėktuvų į Davosą šiemet atskraidino pasaulio galinguosius padiskutuoti apie globalinį atšilimą. Štai Britaniją neseniai supurtė pykčio banga, kai basakojis princas Harry, šeštasis eilėje prie britų karūnos, nuo scenos auklėjo pasaulio bendruomenę Google bendrovės surengtame klimato kaitos renginyje, į kurį dalyviai atvyko daugiau nei 100 superjachtų ir privačiais lėktuvais.

Juodojo humoro mylėtojai britai šaipėsi iš princo pasisakymų, kad mintys apie apverktiną pasaulio būklę jam rytais trukdančios išlipti iš lovos. „Pabandyk neišlipti iš lovos, kai esi vieniša motina, dirbanti per du darbus, o namie tavęs laukia du alkani vaikai!“.

Panašios mintys ir Lietuvos vairuotojų galvose, kuriems valdžia, prisidengdama aplinkos tarša, bruka naujus automobilių mokesčius ir didesnius degalų akcizus. Ta pati valdžia, kurios visureigiai ir limuzinai, beje, dažnai nuomojami už kanceliarinėms išlaidoms skirtas lėšas, vos telpa Seimo aikštelėje. Apie būtinybę keliasdešimt eurų mokėti už seną „dyzeliuką“ neįperkantiems naujesnio automobilio moko politikai, tik vakar į Seimo rūmus įžengę iš bene labiausiai aplinką teršiančios veiklos – žemės ūkio. Retas kuris iš mūsų parlamentarų-ūkininkų iki patekdami į Seimą vertėsi aplinką tausojančiu ūkininkavimu. Panašu, kad, kai lietuviškoje diskusijoje apie klimato kaitą kalba pasisuka apie asmeninį indėlį, dažnai apsiribojama požiūriu – „ne mano kiaulės, ne mano pupos“.

Taip galvoja ne tik politikai, bet ir kai kurie aplinkosaugos aktyvistai, manantys, kad taršos mokesčių nebuvimas ar jų dydis yra problemos „šaknys“. Didesniais mokesčiais norima priversti parduoti senus automobilius, visus persodinti į viešąjį transportą. Bet nesusimastoma, kad būtent mokesčio dydis ateityje gali tapti kliūtimi persėsti į mažiau taršų, naujesnį automobilį. O viešasis transportas – ne panacėja, pavyzdžiui, gyvenantiems regionuose ir kas rytą automobiliu vykstantiems į keliasdešimt kilometrų nutolusią darbovietę.

Akcizas degalams lietuviams – vienas iš didžiausių visoje ES. To galbūt nesimato skaičiuojant eurais, bet pažiūrėjus į mokesčio santykį su gyventojų pajamomis ir, tai, kaip kontrabandiniai degalai plūsta į mūsų šalį iš Rytų – peizažas daug niūresnis. Tad kova su klimato kaita pasitelkiant mokesčius, dažnai panaši į kovą su vėjo malūnais. O juk vėjo malūnai – ne tik jie, bet ir kitos modernios technologijos, kurias sau gali leisti aukštesnio išsivystymo šalys, yra vienas iš problemos sprendimų.

Galiausiai, grįžkime prie G. Thunberg. Kokią žinutę ji neša? Tai – neabejotinas kaltinimas ankstesnėms kartoms ir dabartiniams politikams. Bet kiek, visgi, šioje žinutėje yra vietos asmeninei atsakomybei? Laikas parodys. Tikėkimės, kad iš devynis mėnesius truksiančios kelionės po Šiaurės ir Pietų Ameriką G. Thunberg ir grįš aplinkai draugišku būdu. Dalis jos komandos, beje, visgi turėjo skristi į JAV idant parplukdytų saulės elementais varomą jachtą.

Svarbu ir tai, kad, kol G. Thunberg penktadienius leido su plakatu piketuodama prie Švedijos parlamento, jos klasės draugai ir bendraamžiai visame pasaulyje pamokų metu bandė įminti organinės chemijos, atomo sandaros ir bangų judėjimo paslaptis.

Nepaisant to, kad G. Thunberg žinia skambėjo garsiausiai, Nobelio Taikos premija tyliai džiaugiasi ilgus metus trukusį konfliktą su kaimynine Eritrėja nutraukęs Etiopijos premjeras Abiy Ahmed. Nobelius gavo ir mokslininkai, tiriantys ląstelių reakcijas į deguonį, analizuojantys Žemės vietą kosmose bei sukūrę ličio jonų bateriją. Jų išradimai – gyvybės Žemėje, visatos vystymosi studijų pagrindas. Be naujoviško tipo baterijos šiuolaikinis mobilus pasaulis būtų neįsivaizduojamas – žinutės apie aplinkosaugos svarbą jame keliautų mėnesius.

Ilgamečiais milžiniškų pastangų pareikalavusiais tyrimais paremti šių mokslininkų darbai teikia viltį net blogiausio scenarijaus atveju – to, kuriame G. Thunberg žinutė būtų tik trumpas žmonijos sąmonės nušvitimas. Jei ateities distopijoje mūsų palikuonims tektų ieškotis naujų namų visatoje, transparantai ir politikų pažadai būtų menka paguoda. Tad šie mokslininkai – tikrieji ateities herojai ir tikrasis pavyzdys.

Facebook komentarai

T Hegvita agro