Sorry, you need to enable JavaScript to visit this website.
Pereiti į pagrindinį turinį

Kaimas nebebus toks, koks buvo

Autorius: Vilė LEŠČINSKIENĖ
Vilė Leščinskienė.
Vilė Leščinskienė.
Printer Friendly, PDF & Email

Sutiksit ar ne, gyvename pasaulyje, kuriame materialiniai, loginiai dalykai dažnai nusveria nematerialius, emocinius. Kai žodžius „noriu“, „patinka“ nugalėti gali vienas žodis „neapsimoka“. Kuo toliau, tuo labiau neapsimoka turėti smulkų ūkį.

Skamba paradoksaliai, bet vis daugiau kaimiškose vietovėse gyvenančių žmonių nebegyvena ūkiškai. Daugelis jau seniai išnuomavo žemę stambesniems ūkininkams, išpardavė paskutinius likusius gyvulius, ir lyg viso to prisiminimas liko keli kėpsantys ūkio rekvizitai. Kodėl? Ne dėl to, kad ūkininkavimas jiems buvo širdžiai nemielas – mielas, dar ir dabar kai kurie prisimindami ūkio likvidavimą ašarą braukia. Tiesiog todėl, kad tas trepsėjimas nuo ryto iki vakaro finansine prasme tapo nuostolingas.

Jei savame kieme nėra tvarkingos technikos, neapsimoka jos ir samdyti. Jei moki už akmenų laukuose nurinkimą, javų tręšimą, purškimą nuo piktžolių ir už nukūlimą, tai jau galima sakyti, nusiperki derlių. Jei sumoki už šieno nupjovimą, vartymą, grėbimą, pasisamdai pagalbininkus šienui vežti – nusiperki šieną. O kai visa šita nusiperki, tai praktiškai nusiperki ir pieną. Na, už jį kažkiek tai sumoka pieno supirkėjai, bet tai tėra kiškio ašaros, kurių nesinori vadinti pelnu. Tad norėdami pragyventi žmonės atsisakę ūkio renkasi kitą darbą – pelningesnį ir turbūt mažiau fizines jėgas eikvojantį. Taip kaimo žmonės nuo kaimo darbų nusipurtė ne savo noru, o dėl to, kad sąlygos stambų ūkį turintiems kur kas palankesnės – daugiau paramų, išmokų, garantijų. Atrodo lyg tyčia žmogus atbaidomas nuo to nedidelio ūkelio, kad jį perleistų didesniems, stambesniems.

Deja, bet kaimas jau nebebus toks, koks buvo. Dažnas kaimo žmogus atprato nuo naminio pieno skonio, nes priprato gerti pasterizuotą, iš pakelio ir net tą pačią vištieną prekybos centre nusiperka, jos nebeužsiaugina. Džiugu, kad vis dar pasitaiko ūkininkų, kurie triūsia tikėdami šviesiu rytojumi – tiekia užaugintą ekologišką produkciją vietos rajono vaikų darželiams, prekiauja turgeliuose. Žaviuosi jaunais, tik ūkininkauti pradėjusiais žmonėmis, viską norinčiais padaryti savo rankomis, negailinčiais laiko, energijos, dėl savo šeimos – dėl to, kad nori valgyti sveikesnius produktus ir kad jų vaikai žinotų, kaip atrodo karvė, arklys, višta ir kiti naminiai gyvūnai.

Facebook komentarai

bas

a