Sorry, you need to enable JavaScript to visit this website.
Pereiti į pagrindinį turinį

C1

C1

Kai gėlynuose gyvena siela, širdis, meilė ir tėvų atminimas

Autorius: Mūsų Ignalina
Sodybos teritorija – apie trys hektarai, ko gero, trečdalį jų gėlynai ir užima.
Sodybos teritorija – apie trys hektarai, ko gero, trečdalį jų gėlynai ir užima.
Printer Friendly, PDF & Email

Maksimonys – kaimas tarp Vidiškių ir N. Daugėliškio. Kadaise, prieš keturis penkis dešimtmečius, čia buvo 32 gyvos sodybos, dabar nuolatinių gyventojų ištisus metus galima rasti aštuoniose, dar kelios sodybos balsų klegesio prisipildo tik vasarą. Pasak čia tėvų sodybą puoselėjančios ir jos neapleidžiančios Birutės Šimėnienės, džiugu ir šventiška būna, kai į Maksimonis atsikelia naujų gyventojų. Neseniai įsikūrė vieni kaimynai, dabar tvarkosi, kuriasi kiti – iš Vilniaus. Tad šis kaimas dar nenyksta, gyvas, jis su ateitimi.

Į ateitį žvelgia ir ponia Birutė. Gimusi ir augusi Maksimonyse, dabar gyvena ir dirba Vilniuje. Darbo ciklas toks – savaitę dirba, savaitę poilsiauja. Ir tas poilsis – tik gimtajame kaime.

– Po darbo savaitės, negaišdama nė minutės, važiuoju namo. Būtent čia tikrieji mano namai, čia mano širdis, siela, meilė, mano šaknys. Atlėkusi – iškart į kaliošus ir lekiu žiūrėti savo ūkio – gausybės gėlynų: kas pražydo, kas jau nužydėjo, kokiam augalui pagalbos reikia. Kol tėvai gyveno, viskas čia taip pat vešėjo, žydėjo, todėl noriu, kad ir toliau taip būtų. Teritorija didelė, žolynų marios, tad ir darbo – savaitės maža viską sužiūrėti, sutvarkyti. Bet augalai man – gyvi sutvėrimai, nenoriu jų apleisti, ir anūkams čia labai patinka, nes erdvės – į valias. Dažnai manęs klausia, kaip viską suspėju? Manau – jei nori, viską suspėji. Pagaliau, tvarkausi ne viena, padeda sūnus, draugas, brolis su broliene, – pasakoja B. Šimėnienė.

O įvairiausių gėlių, žolynų Birutės sodyboje išties marios ir dar truputis. Kiek rūšių augalų čia auga, šeimininkė nežino, neskaičiavo, bet, sako, labai daug ir vis papildo naujais. Šalia klasikos dabar dažniau įsigyja labiau šiuo metu madingesnių, modernesnių gėlių. Perka nedaug, tik tuos, kurių niekur kitur neranda, o daugiausia keičiasi, dalinasi su draugėmis, kurių turi daug ir bemaž visos jos taip pat gėlininkės. Sako: koks pomėgis – tokios ir draugės.

– Dabar man labiausiai patinka natūralūs želdynai, kurie labiau kaimui tinka. Mėgstu ežiuoles, šalavijus, viksvas, bet seku ir gėlių madas, stengiuosi neatsilikti. Vieni želdynai formuojasi natūraliai, kitus formuoju pagal gėlininkų rekomendacijas, nevengiu ir improvizacijų, – sako gėlininkė.

Maksimonyse ir kiti kaimynai nesnaudžia, tvarkosi aplinką, tačiau ponios Birutės sodyba iš kitų ženkliai išsiskiria. Ji sako, kad kai pradėjo tvarkytis ir plėstis, tai kai kurie kaimynai į visa tai žiūrėjo skeptiškai, girdi, kam to reikia. O dabar pritaria, palaiko, giria, įvairiom progom ateina gėlių, kurias šeimininkė tik dalina, neparduoda. Su visais B. Šimėnienė sutaria, draugauja, kaimynai visada laukia jos sugrįžtant iš darbų.

Sodybos teritorija – apie trys hektarai, ko gero, trečdalį jų gėlynai ir užima. Kituose plotuose kruopščiai nupjauta veja, tarsi susimąstę rymo seni pastatai. Yra gerai išsilaikęs ir senas kluonas, kokių kaimuose jau likę nedaug. Kolūkių laikais visi žmonių kluonai buvo paimti kolūkių reikmėms. Tokia dalia teko ir šios sodybos ūkiniam statiniui. Visi kluonai buvo sunumeruoti, šis turėjo 13 numerį. Maksimonys buvo rėžinis kaimas, rėžiai gana siauri, o Birutės senelis buvo kiek turtingesnis, jo sodybos rėžis platesnis, ir pastatų sodyboje daugiau. Neramiu pokariu, kai labiau prakutę ūkininkai buvo vežami į Sibirą, senelio šeima tremties kažkaip išvengė, nors buvo minima tarp „likviduojamų“. Gal padėjo ir atsitiktinumas. Mat Maksimonyse gyveno daug Macijauskų (senelio pavardė), tai vieni Macijauskai buvo represuoti. Taip ir liko neaišku, ar buvo pasiklysta tarp pavardžių ir per klaidą nukentėjo ne tie, ar toks ir buvo okupacinės valdžios pasirinkimas. Nors senelis irgi nukentėjo, kolūkiui buvo paimti gyvuliai, kai kurie statiniai. Sugriuvus kolūkiams, kluonas grąžintas tikriesiems šeimininkams.

Birutės tėvai į Anapilį išlydėti palyginus neseniai, o paskutinis iš buvusios šeimos „draugų“ šiemet užmigo keturkojis draugas – šuo. Bet tėvų atminimu alsuoja kiekviena sodybos kertė. Kambariuose gausu mamos mezginių, audinių, kuriais puošiami baldai. Vien todėl poniai Birutei nė mintis neateina viską mesti, palikti, tarsi išduoti tėvų viso gyvenimo esmę.

– Neįsivaizduoju, kaip galima būtų čia viską parduoti, o po to eiti pro šalį su mintimi – čia jau viskas ne mano. Kiek galėsiu, tiek tvarkysiu, prižiūrėsiu. Ir anūkams čia labai patinka, o jie gyvena netoli, vos už pusantro kilometro, bet priklauso tam pačiam Maksimonių kaimui. Sūnus po mokslų turėjo paskyrimą į miestą, bet nevažiavo, norėjo gyventi kaime. Taip čia pasistatė namą ir gyvena su šeima, – palydėdama sako B. Šimėnienė.

Kol tokių žmonių kaimas turi, jis gyvuos, neišnyks, nepasiduos žalingai tendencijai, juolab, kad dabar jau vyksta šioks toks ir atvirkštinis žmonių judėjimas – iš miesto į kaimą. Kur ramybė, tyla, švaraus oro vonios, gėlynai, žolynai, paukščių giesmės, plačios erdvės sielai ir širdžiai.

Pabaigai, plona gija, šią sodybą netikėtai surišusi su manimi. Mano a. a. tėvas buvo nagingas stalius, daręs duris, langus, statęs namus, dengęs stogus visoje apylinkėje ir už jos ribų. Paaiškėjo, kad kadaise visus šios sodybos langus taip pat buvo padaręs mano tėvas.

Jonas BALTAKIS, mignalina.lt

Facebook komentarai

bas

a