Sorry, you need to enable JavaScript to visit this website.
Pereiti į pagrindinį turinį

C1 DOJUS agro

Išsinuomoti karvę? Kodėl gi ne!

Autorius: Laima UŽUPĖ
Printer Friendly, PDF & Email

Siekdami įtikti poilsiautojams, kaimo turizmo sodybų savininkai siūlo įvairias pramogas: kviečia ragauti tradicinį maistą ir gėrimus, plaukioti baidarėmis, grožėtis egzotiškomis alpakomis, kengūromis ar poniais. Tačiau ne mažiau nei egzotika poilsiautojus, pasirodo, gali sudominti ir tradicinės, tačiau daugeliui miestiečių jau menkai bepažįstamos ir laukuose vis rečiau matomos ... karvės. Išsinuomoti karvę? Kodėl gi ne!

Herta, o gal Molė?

„Ar esate turėję savo karvę? Išsirinkite tą vienintelę! Hertą, o gal Molę? Frederikę, o gal Heidę?“ – vilioja kaimo turizmo sodybos reklama internete. Karvę galite nuomoti įvairiam laikotarpiui. Užsisakius pigesnį paslaugų paketą, sulauksite keleto kilogramų sūrio, pagaminto iš „jūsų“ karvės pieno, bei kitų produktų. Taip pat galėsite ją lankyti ganykloje, gerti jos šviežią pieną, ją melžti. Pasirinkę brangesnį paslaugų paketą, be viso to dar galėsite kurį laiką  atostogauti ūkininko sodyboje. Kol kas visa tai vyksta ne Lietuvoje, o  Austrijoje. Ūkininkai, sukaupę nemažai tokios patirties, savo paslaugas plačiai reklamuoja internete.

„Keliu kepurę už šią idėją!“ – žavisi atsiliepimus rašantys klientai. Ir domisi: o kas, jei nuomos metu karvė susirgs, ar ją pakeis kita? „Ir kaip reaguos karvė, kai ją melžiant aplinkui susirinks visa mūsų penkių asmenų šeima, kurie būtinai nori tai stebėti?“ 

Ne pirkti, bet nuomoti, – tai nauja, pasaulyje populiarėjanti tendencija, kuri įvairiomis formomis vis dažniau pasireiškia ir žemės ūkyje. Ar prigytų ji Lietuvoje?  

Poreikis tik intensyvės

„Galime tik žavėtis tuo, ką daro austrai“, – sako  Lietuvos kaimo turizmo asociacijos prezidentas Linas Žabaliūnas, pastebėdamas, kad per 29 metus Lietuvoje užaugo karta, nemačiusi kaimiško  gyvenimo, o tuo pačiu ir tradicinio ūkio gyvulių priežiūros. Vis daugiau šeimų jau nebeturi kaime gyvenančių artimųjų. Visgi susidomėjimas kaimu neslopsta: daugiau kaip 300 tūkst. kasmet kaimo sodybose nakvojančių turistų nuolat tikisi atrasti jose kažką naujo ir  įdomaus.

Nors daugelyje sodybų siūloma artimesnė pažintis su ūkio paukščiais ir gyvuliais, tačiau specialistai pastebi, kad galvoti apie jų „nuomą“ mūsų šalyje dar anksti. „Tai, kas sėkmingai veikia užsienyje, nebūtinai veiks Lietuvoje“, – pastebi asociacijos vadovas. Vakarų Europoje populiaru su ūkininkais sudaryti ilgalaikes produktų įsigijimo sutartis. Kiekvieną sezoną produktų „prenumeratoriui“ pateikiamos šviežios ūkio gėrybės. „Taip pirkėjo investicija nukeliauja tiesiai ūkininkui. Panašūs procesai vyksta ir Lietuvoje, tačiau tai nevyksta dideliais maistais. Teoriškai turėtų didėti toks produktų užsisakymo būdas, bet praktiškai tai neveikia“, – pastebi L. Žabaliūnas, atkreipdamas dėmesį, kad stinga artimesnio bendradarbiavimo tarp ūkininkų ir užsakovų. Vieni priekaištauja dėl menko asortimento, kiti – dėl pernelyg mažos ir nestabilios užsakymų apimties. Tačiau jis akcentuoja, kad tik laiko klausimas, kol visa tai išpopuliarės, nes šviežių, ekologiškų produktų poreikis nuolat didėja.  Ir nors karvės nuoma Lietuvoje kol kas dar būtų egzotika, ūkininkai pastebi, kad pastaraisiais metais didėja šviežio, natūralaus pieno paklausa, o į pirkėjų gretas jau sugrįžta ekologija besidomintis jaunimas.

Laimingų – vasarojančių ganyklose – karvių pienas

Klaipėdos rajone kartu su vyru ūkininku Viktoru Valantinu ūkininkaujanti Eugenija Valantinienė jau 27 metai iš savo nedidelio gyvulininkystės ūkio Klaipėdos gyventojams pristato šviežią pieną. Ji sako, kad verslas pradeda atsigauti, natūralaus, tikro kaimiško pieno pradeda ieškoti mažus vaikus auginančios jaunos mamos, nors prieš keletą metų  ūkininkų šeima rimtai svarstė apie šios veiklos uždarymą.

Ūkininkė nuogąstauja, kad dėl smulkiesiems ūkiams taikomų mokesčių išliks tik vadinamieji „pieno fabrikai“, laikantys po kelis šimtų lauke neganomų karvių, kurių produktyvumas didinamas įvairiais preparatais. „Smulkūs, maži ūkiai – mes esame naikinami“, – pabrėžia ji, teigdama, kad dirba „daugiau iš idėjos“. 

Kai sugrįžusiems į Lietuvą anūkams, kurie gyvena Kanadoje ir Airijoje, ūkininkai užsiminė, kad galbūt parduos karves, tai jų nenudžiugino: „Močiute, tuomet kaimas bus nebe kaimas!“ „Mūsų karvės ganosi ganykloje, vakare jas pargename į tvartą, jos žino savo vietas, vadinamos vardais. Sugrįžusiems iš užsienio anūkams karvių priežiūra, veršiukų girdymas, yra  kažkas „tokio“, – pasakoja ūkininkė, tačiau artimesnės „pažinties“ su gyvūnais norinčių klientų ji teigia kol kas dar nesutikusi.   

Facebook komentarai

T Hegvita agro