Sorry, you need to enable JavaScript to visit this website.
Pereiti į pagrindinį turinį

C1

C1

Vieni ūkininkai su posėliu susidraugavo, kiti mano, jog tai per brangus malonumas

Autorius: Dainius ŠEPETYS
Asociatyvi nuotr.
Asociatyvi nuotr.
Printer Friendly, PDF & Email

Kartu su praėjusia savaite pasibaigė terminas iki kada ūkininkų laukuose vešėjęs posėlis negalėjo būti naudojamas ganymui ir derliui, o taip pat negalėjo  būti sunaikintas – suvoluotas ar sulėkščiuotas.

Posėlis sėjamas liepos 1 d. – rugpjūčio 15 d., po ankstyvųjų bulvių ar kitų ankstyvųjų daržovių, javų arba rapsų derliaus nuėmimo. Sėjamas posėlis, kurį sudaro bent dviejų augalų rūšių sėklų mišinys (kviečių, kukurūzų, miežių, garstyčių, rapsų, ankštinių, žolinių augalų ir kitų augalų), turi būti sudygęs ir matomas lauke po pagrindinės rūšies augalų derliaus nuėmimo nuo rugsėjo 1 d. iki spalio 15 d. Kartais posėlis gali būti išlaikomas trumpiau negu iki spalio 15 d., bet tik tada jei jis nepertraukiamai išlaikomas bent 8 savaites.

Ūkininkų patirtys įvairios

Posėlis, už kurį yra mokama žalinimo išmoka, visada kelia daug žemdirbių diskusijų ir netgi mokslininkai neturi vieningos nuomonės dėl jo privalumų bei trūkumų.

Kėdainių r. ūkininkaujantis Aurimas Snarskis sako, jog posėlį augina prieš visas vasarines kultūras.

„Mano nuomone, svarbu posėlį išlaikyti kuo ilgiau, tačiau dirva neturi tokio skrandžio, kad galėtų jį greitai suvalgyti žalią, todėl aš, dažniausiai, jį palieku per žiemą“, – patirtimi dalinosi ūkininkas.

Pašnekovas teigė, jog posėlio kultūras pasirenka pagal tai, kas bus sėjama pavasarį: prieš miežius geriausiai sėti ridikus, pupas, lubinus, prieš ankštines kultūras – avižas, vikius. „Posėlis – tai žalioji trąša, jis sukuria energiją, augina maistą“, – sako A. Snarskis.

Pasak ūkininko, posėlis Lietuvoje pradėtas auginti dar gerokai prieš žalinimo programos atsiradimą. „Jau seniau, kopijuodami Europos ūkininkus, mes sėjome garstyčias, kitus augalus ir taip stengdavomės pamaitinti, atnaujinti dirvas“, – kalbėjo A. Snarskis.

Nors privalomai posėlis turi būti bent iš dviejų kultūrų, vis dėlto, pasak žemdirbio, geriau kai jis būna iš trijų ar keturių augalų rūšių. „Kuo didesnė įvairovė, tuo didesnė nauda dirvai. Juk ne vien irstantys pasėlių lapai bei stiebai duoda naudą, bet ir jų šaknų sistemos daro teigiamą poveikį dirvožemiui“, – aiškino A. Snarskis.

Biržų rajone ūkininkaujantis Tadas Mickevičius sako, kad šiemet posėlio neaugino. „Šiais metais didžiąją laukų dalį buvau palikęs pūdymuoti, nes daugelyje vietų tvarkiau melioracijos sistemų gedimus“, – sakė ūkininkas.

Pašnekovas teigė, kad šiemet ūkis ilsėjosi, o išmokos vargu ar padengs juodojo pūdymo išlaikymo kaštus. „Dažnokai reikėjo laukus kultivuoti, o kuras brangus, tad jei neskaičiuosiu savo darbo, gal minuse ir neliksiu“, – dėstė T. Mickevičius.

Abejoja posėlio nauda

Kaišiadorių rajone javus ir kitas kultūras auginantis Saulius Stirna labai abejoja posėlio nauda. „Savo ūkyje esu susitvarkęs taip, kad po baltymingų augalų, po pūdymų visada sėju žiemines kultūras ir man nereikia jokio posėlio“, – sakė S. Stirna.

Anot jo, posėlis yra per brangus Lietuvos ūkininkui, o žalinimo išmokos mokamos ir už kitus baltyminius augalus. Be to, pasak kaišiadoriečio, posėlis labai sustumia darbus į vieną krūvą. „Po spalio 15-osios javus sėti jau kaip ir vėloka, o jei dar prisidėtų posėlio įterpimo į dirvą darbai, su laiku būtų išvis striuka“, – prognozavo ūkininkas.

Ūkininkas Rimas Gunevičius iš Raseinių rajono taip pat sako, jog posėlio neaugina. „Jo įterpimui reikia specialios technikos, tam tinkamų padargų, ar bent prie skutiko sumontuotos sėjamosios“, – dėstė ūkininkas.

Pasak jo, apie 500 ha ūkyje jis dirba kartu su sūnumi ir dar vieną specialistą samdosi, todėl darbymečio metu labai trūksta laiko, o jei dar prisidėtų posėlio tvarkymo darbai, viskas gali labai užvėluoti. „Apie posėlio naudą mes žinom, tačiau iki jo naudojimo ūkyje dar neužaugom, gal ateity prie to ir prieisim“, – portalui sakė R. Gunevičius.

Facebook komentarai