Sorry, you need to enable JavaScript to visit this website.
Pereiti į pagrindinį turinį

C1

C1

Triušininkystė – ne bet kam: reikia gebėti realizuoti tai, ką užauginai

Autorius: Dineta BABARSKIENĖ
Ūkininkas pastebi, kad vis daugiau jo augintinių iškeliauja į kitus namučius – augti.
Ūkininkas pastebi, kad vis daugiau jo augintinių iškeliauja į kitus namučius – augti.
Printer Friendly, PDF & Email

„Nuo pat vaikystės auginu triušius. Dešimt metų, kai jų daug turiu, o patirtis kaupta jau, ko gero, du dešimtmečius“, – sako Mantas Jančiukas iš Stebulių kaimo (Lazdijų r.), prisipažindamas, kad triušiai jį ramina netgi terapijoms, jo nuomone, gali būti tinkami: pašeri, o jie tykiai ramiai sau žole gardžiuojasi, guli, leidžiasi glostomi.

Triušieną Mantas valgo nuo vaikystės: sveikas, drūtas

„Aš turėjau mažai žemės ir patirtį auginti triušius, tad ir ėmiausi šito. Dariau, kas man patinka ir ką leido galimybės“, – tikina jis.

Šiandien jo fermoje apie pusantro šimto triušių. „Tačiau šis skaičius labai „vaikščiojantis“. Trisdešimt triušingų patelių atves vaikus, tad skaičius ženkliai padaugės. Iškart visos vienu metu, žinoma, neveda mažylių. Gardelių trūksta. Laikausi tokios taisyklės: mano ūkyje viena patelė tris triušių vadas per metus veda“, – aiškina Mantas.

„Auginu Prancūzijos avinus, didžiuosius šviesiai sidabrinius, yra mišrintų Vokietijos dėmėtų milžinų. Orientuojuosi į mėsinę triušininkystę, tad dėmėtieji praktiškai dėl grožio. Turiu labai gražių margų mišrūniukų“, – taip savo augintinius pristato triušių augintojas.

Ūkininkas pastebi, kad vados pastaraisiais metais nėra gausios: 6-7, būna ir 4 triušiukai. „Ir nežinia, nuo ko tai priklauso, atrodo, viską darai kaip paprastai“, – svarsto jis.

Sakosi, didelių neauginąs. „Jei jau tinkami skerdimui, tai arba realizuoju, arba savo reikmėms į šaldiklį dedu“,– tikina ūkininkas. 7-8 mėnesių triušiukai tinkami realizacijai –skerdienos būna apie 2,5- 3 kilogramus.

Daugiausia perka miestiečiai. „Dar tie, kurie anksčiau gyveno kaime, dabar mieste, kažkada augino triušius. Jie noriai perka“, – aiškina triušių augintojas. Anot Manto, triušiena ypač tinka vaikams. „Aš pats nuo vaikystės valgau triušieną. Pavyzdys: esu sveikas, drūtas“, ir juokais, ir rimtai kalba Mantas.

Kaimo žmonės dažniausia patys užsiaugina triušių.

Žolę ilgaausiams vis dar pjauna su prosenelio dalgiu

Vasarą ūkininkas savo augintinius šeria žole – nieko daugiau. „Mitas, kad šlapia žolė kenkia, netinka, triušiai pradeda stipti“, – teigia jis.

Rytą vakarą su prosenelio dalgiu Mantas šienauja savo ilgaausiams. „Svarbu paduoti tinkamą kiekį žolės, kad ji nekaistų. Tada tinka ir šlapia“, – pastebi Mantas.

Draugė protina Mantą, kad reikia galvoti, kaip lengviau žolės pasipjauti. „Žoliapjovė smulkina, žolė su žemėmis, nemėgsta tokios triušiai, trimeriu tik aukštą žolę pjaunu, o ji jau ne visai kokybiška, peraugus“, – pasakoja M. Jančiukas. Tad jis ir toliau švytruoja su senuoju prosenelio dalgiu. „Man taip patogiausia“, – tarsteli Mantas, prisipažindamas, kad kas rytą vakarą didžiulę palą žolės tempia savo ilgaausiams.

Ar daug vis tik šie švelniakailiai suėda? „Aš jau įpratęs, tai žinau, kiek duoti. Savo vyriška sauja mieruoju, kad nebūtų per daug ar per mažai“, – prisipažįsta Mantas.

Grūdų augina pats, dar perka iš žinomų ūkininkų, kurie, kaip Mantas sako, mažiau purškia chemikalais.

„Žiemą kombinuotųjų pašarų reikia bent jau patelėms, kurios su triušiukais“, – atkreipia dėmesį ūkininkas.

Anot jo, žiemą ir morkų reikia, ir to runkelio, nors jis ir neturi tiek daug maistingų savybių, bet pagerina virškinimą. „Mėgsta jie pagraužti. Reiks sugrįžti į senus laikus, kai kaime visi runkelius ravėjo. Vis tai giminaitė paaugindavo, tai nusipirkdavau, bet dabar vis mažiau kas augina, tad, manau, kad teks pačiam imtis runkelių auginimo ir ravėjimo“, – šypsosi Mantas.

Skiepyti savo augintinius ūkininkas jau pats išmokęs – taip patogiau. Skiepija nuo dviejų pagrindinių ligų: nuo maro ir miksomatozės.

„Lauko sąlygomis triušių laikymas pavojingas, mat uodų yra, o tai negerai. Ir triušidėje purškiu gardus, tinklelius nuo uodų, lipdukus dedu. Galvoju jau ir modernesnes priemones nuo uodų dėti“, – pasakoja Mantas.

Žmonės vis dažniau ieško triušių auginimui: veislė jiems nesvarbu

Ūkininkas pastebi, kad vis daugiau jo augintinių iškeliauja į kitus namučius – augti. „Žmonės skambina, ieško triušiukų ir jiems visai nesvarbu kokia veislė. Renkasi, kurie jiems gražūs“, – tikina triušių augintojas.

Mantas – Stebulių ateities bendruomenės pirmininkas, tad bendruomenės šventėse ne vienas jo ilgaausis yra tapęs puikiu prizu, dovana ar laimingas loterijos bilietas, lėmęs iš Manto ūkio triušį laimėti.

Buvo į Manto triušidę įsisukę ir neprašyti svečiai: išpjovė triušius. „Kamerų tada dar nebuvau įdėjęs, tad taip ir liko neaišku, kas čia taip pasidarbavo lapė ar kiaunė“, – pasakoja Mantas.

Tačiau jis jau įsitikino, kad triušininkystė yra visai neblogas variantas. Ketina plėstis. „Tiek nepriauginu, kiek yra norinčių pirkti“, – prisipažįsta jis.

„Triušininkystė kaip ir avininkystė – ne bet kam. Tai ūkis tam, kas geba realizuoti tai, ką užaugina. Pats ūkininkas turi ieškoti, kur realizuoti savo užaugintą produkciją“, – teigia Mantas, paklaustas, ar galima pragyventi šiandien iš triušininkystės ūkio. Anot ūkininko, svarbu, neprisiauginti tiek, kad dėti nėra kur arba turi atiduoti už tiek, kad dirbti nevertėjo: neatsiperka nei pašaras, nei darbas.

Tiesa, Mantas augina mėsinius-kailinius triušius, tačiau iš kailiukų kol kas nieko nedaro.

Facebook komentarai

VIDEO GALERIJA