Sorry, you need to enable JavaScript to visit this website.
Pereiti į pagrindinį turinį

C1

C1

Sekmadienį miškuose žmonių daugiau nei bažnyčiose: baravykus vežė karučiais

Autorius: Dineta BABARSKIENĖ
Pastarąsias dienas Vilma sakosi pakliuvusi į pasaką – tikrą baravykų karalystę. Kitokių grybų ji nerenka.
Pastarąsias dienas Vilma sakosi pakliuvusi į pasaką – tikrą baravykų karalystę. Kitokių grybų ji nerenka.
Printer Friendly, PDF & Email

„Žemė žydi. O jeigu žemė žydi, vadinasi, prasidės baravykai. Tai signalas, kad grybų bus“, – sako Vilma Maslianikaitė iš Alytaus rajono. Kaip gi ta žemė žydi? „Kai būna daug lietaus ir labai „dušnus“ oras, šiltas toks. Atšals oras, nežydės. Sekmadienį kur eisi, visur miške balti patalai ir baravykai visur“, – aiškina ji.

Pastarąsias dienas Vilma sakosi pakliuvusi į pasaką – tikrą baravykų karalystę. Kitokių grybų ji nerenka.

„Iš pagarbos miškui paėmiau gal dvidešimt raudonikių, bet jau labai gražūs buvo“, – tikina ji. Jos tėtis kilęs iš Baltarusijos. Tai jis ją ir išmokęs grybauti: kaip baravykų surasti ir iš klaidaus miško pareiti. Iš 74 metų tetos ji sužinojusi seną baravykų marinavimo receptą tik šiuo receptu ir marinuoja.

 Didelių baravykų neima – palieka, kad kitais metais vėl būtų. „Kiti visokius ima, didelius džiovina. Aš niekad nedžiovinu“, – sako ji.

Sekmadienį miške nuo pusės septynių ryto. „Kad niekas nematytų, kur važiuoju“, – kvatoja grybautoja prisipažindama, jog sekmadienį vaikščiodama po mišką kokia keturiolika kilometrų sukorusi temdama pilnus krepšius baravykų.

Grybavusi iki pietų, bet dar kavą miške gėrusi, užkandžiavusi. „Aš niekad nevežu namo nevalytų baravykų. Nuodėmė vežtis nevalytus iš miško. Gamtos samana, spyglys ir jų negalima vežti iš ten. Nusivalai grybą, viską palieki miške, parsiveži švarius gražius“, – tikina ji.

 „Tik pareinu iš miško, ant keptuvės sviesto ir mūsų maistas diena dienon – baravykai. Truputį druskos, pipirų nereikia barstyti“, – pataria ji. Anot jos, taip gaunantys visą kompleksą vitaminų B.

„Aš jokių vitaminų nenaudoju. Ir man neskauda kojų, neskauda raumenų, man neskauda nieko“, – tikina ji. Teigia, kad baravykus galima laikyti ir šaldytuve neplauti jie gali pastovėti. „Aišku, nereikia perlenkti lazdos ir laikyti kaži kiek“, – įspėja ji.

„Per keturias praeitos savaitės dienas, kiek pririnkau jau nežinau. Pagal mano netikslų, aišku, skaičiavimą apie 1500 baravykų per pusdienį dviese pririnkdavome kasdien“, – tikina ji.

Grybavusi Alytaus miškuose. Sako, tiksliai miško nenurodysianti. Turinti tokių vietelių, kur ir dabar nuėjusi, pora kašikų vien baravykų parsineštų. Viena tokia ypatinga vieta – šerniuko vieta.

„Prieš tris metus ten radau negyvą šerniuką. Tuomet maras siautė, tad kviečiau veterinarus. Dabar iš tos vietos, kada beneičiau, pora kašikų baravykų vos partempiu. Ten labai gera vieta. Jau sakiau žvakutę uždegsiu tam šerniukui“, – ir juokais, ir rimtai kalba ji.

Pilni miškai baravykų tik aklas gali nerasti. Tiesa, sutinka, kad Lazdijų rajono miškuose dar tik kai kur randasi baravykų.

„Susilažinome, kad Kalniškės miške baravykų nėra. Maniškis sakė, kad yra. Pralaimėtojas perka tris kilogramus „Sostinės“ saldainių. Važiuosiu pirkti. Radome vieną vienintelį“, – pasakoja ji nesuprasdama, kaip jis ten užaugęs toks didžiulis, mat daugiau jokių grybų nematę išskyrus žvynabudes, kurių pilna.

Pasipylė baravykai jau ne tik Alytaus miškuose link Prienų važiuojant, Daugų, Kalesnykų, Varčios miškuose, bet ir Varėnoje, Merkinėje baravykų apstu.

„Bet ir žmonių. Į miško gilumą nueini kokia du su puse kilometrų ir vis tiek grybautojų sutinki“, – pasakoja ji. Tikina, kad jau nesusilaikiusi ir mamai net pasakiusi, kad šį sekmadienį jokioje bažnyčioje tiek žmonių nebuvę, kiek miškuose.

„Visi miškai buvo mašinomis aplipę. Kaip skiedra ant skiedros, taip žmogus ant žmogaus miškuose“, – pasakoja ji.

Anot užkietėjusios grybautojos, baravykai dabar slepiasi lapuočiuose miškuose, prie raistų, kur drėgniau, drebulynuose,  kur drebulės jaunos, sulig žmogaus ūgiu, o žolė iki kelių lietaus suguldyta.

„Ten tikra baravykų karalystė. Aš jau sapnuoju juos ir, atrodo, nereikia, bet negali nerinkti. Jau „liga“. Nuo to azarto rinkti baravykus, tiek adrenalino, kad jau neužmiegu. Rodos, kiekvieną baravyką matau. O dar juk grįžus iš miško, reikia sumarinuoti, darbuojuosi iki išnaktų“, – su tikra grybautojos aistra pasakoja ji. Penktadienį nurinkusi.

„O šeštadienį, sekmadienį tose pačiose vietose vėl baravykėlių pilna“, – tikina ji. Anot jos, kartais net pagalvoji, iš kur ten jie, juk jų nė nematai tik ateini kitą rytą ir vėl dedi krepšin. „Nueini ir nėra kur kojos pastatyti tiek baravykų aplink“, – pasakoja ji. Tikina, kad sekmadienį žmonės baravykus karučiais vežę.

Surinktus baravykus Vilma paprastai dalijanti į tris dalis: viena sau marinuoti, tuo paslaptingu senuoju receptu, kitus padovanojusi: už tai gavusi paltį lašinių ir vištą –gigantę, vos pakėlusi nusinešti, trečius pardavusi tiems, kurie bijo erkių, neturi laiko ar mandruoliams,turintiems pinigų ir galintiems sau valgyti baravykus į mišką kojos nekeldami.

 „Šeštadienį po 10 eurų už kilogramą baravykų, sekmadienį po septynis eurus gavusi. Už kašiką, kurį vos pavelki 50 eurų“, – kainas susako ji. Po jokias grybų supirktuves nevaikštanti, nėra reikalo. „Tiek norinčių pirkti baravykų yra, kad tik grybaukite ir tikrai nupirks. Nespėsite rinkti“, – tikina ji.

Tiesa, jau paskutinės grybavimo dienos, mat keičiasi mėnulis pilnatis pereina į delčią, grybai bus sukirmiję. „Suskubus šiomis dienomis dar tikrai surasite, mat dygimas dar bus. Kaip tik po lietaus. Aš ir pati dar lėksiu“, – pataria nesnausti tiems, kas dar nori baravykų pasirinkti.

Per grybavimo sezoną ji sukarianti ne vieną tūkstantį kilometrų, mat knietėte knieti patikrinti ne tik savo krašto miškus. Įspėja, erkių yra ir ji parsinešusi. „Bet gal erkė erkės nekanda“, – kvatoja grybautoja.

Facebook komentarai