Sorry, you need to enable JavaScript to visit this website.
Pereiti į pagrindinį turinį

C1

C1

Ne tik išberti, bet ir pasiekti maksimalų efektyvumą

Autorius: Vytautas LIAKAS, VDU Žemės ūkio akademijos docentas
Augintojams labai svarbu rasti ribą, kuomet azoto trąšų normų didinimas jau bus neefektyvus. Autoriaus nuotr.
Augintojams labai svarbu rasti ribą, kuomet azoto trąšų normų didinimas jau bus neefektyvus. Autoriaus nuotr.
Printer Friendly, PDF & Email

Sunku būtų paneigti, kad azoto trąšos yra veiksminga priemonė padidinti augalų produktyvumą intensyviuose augalininkystės ūkiuose. Tačiau neracionalus ir nepagrįstas šių trąšų naudojimas gali būti neefektyvus ir nuostolingas dėl išsiplovimo, išgaravimo bei denitrifikacijos, dėl to galima tikėtis aplinkosaugos problemų ir gamybos išlaidų padidėjimo.

Pastaruoju metu efektyvus azoto trąšų naudojimas tampa daugelio diskusijų tema. Netinkamai naudojant azoto trąšas, didėja gruntinio vandens užteršimas azoto junginiais.

Mokslininkai sako, kad išsivysčiusiose šalyse azoto naudojimo efektyvumas yra pakankamai žemas ir nurodoma, kad šiek tiek viršija 30 proc. Ataskaitose nurodoma, kad kai kuriuose kviečių auginimo regionuose pasaulyje bendras azoto trąšų naudojimo lygis nuolat augo, tačiau kviečių ir kukurūzų derlingumas proporcingai nedidėjo.

Norint sumažinti aplinkos taršą ir sumažinti išlaidas dėl neracionalaus trąšų naudojimo, augintojams reikia įgyti žinių, kaip optimizuoti žieminių kviečių tręšimą azoto trąšomis. Seniai žinoma, kad, didėjant dirvožemio derlumui, didėja ir trąšų efektyvumas.

Atlikus pasėlių monitoringą nustatyta, kad žieminius kviečius patręšus N180 P120 K180 dirvožemyje, kurio derlingumas – 45 – 50 boniteto balų, gautas 6,7 t/ha grūdų derlingumas, o tokia pat norma patręšus kviečius 60 balų dirvožemyje, kviečių derlingumas siekė 7,9 t/ha.

Augintojams labai svarbu rasti ribą, kuomet azoto trąšų normų didinimas jau bus neefektyvus. Azoto efektyvumas taip pat tiesiogiai priklauso nuo apsirūpinimo fosforu, pavasarį išbėrus fosforo trąšas sunku tikėtis teigiamo jų poveikio, greičiau bus efektas augalams, pasėtiems po kviečių.

Planuojant tręšimą, reikia įvertinti priešsėlio derlingumą ir kritulių kiekį, jei priešsėlis buvo tręštas aukštam derlingumui, o dėl aplinkos veiksnių derlingumas nesiekė planuojamo, tikėtina, kad azoto atsargos dirvožemyje vegetacijos pradžioje bus pakankamos. Reikia numatyti ir tai, kad dalis lengvai mobilizuojamo azoto gali būti išlaisvinta švelnų rudenį ir vešlūs augalai jį naudojo intensyviai ir neverta tikėtis staigaus azoto poreikio pavasarį, tuo labiau, kad žieminiai rapsai ir kviečiai po žiemos pakankamai „pavargę“.

Sniegas iškrito ant šlapios žemės, dirvožemis buvo izoliuotas, šaltis neprasiskverbė į gilesnius sluoksnius ir neišpureno viršutinio dirvos sluoksnio, tyrimų rezultatai rodo, kad tokiais atvejais azotas pradedamas naudoti vėliau ir mažesniais kiekiais. Atsėliuojamiems kviečiams šiemet gali reikėti išberti didesnę pradinę azoto + 30 – 40 kg/ha didesnę azoto normą nei įprasta. Tręšimo laikas priklauso nuo augalų išsivystymo, jei sėta vėliau ar augalų vystymasis atsilieka, reikia planuoti ankstyvą tręšimą (paskutinė kovo savaitė), ypač tai aktualu žieminiams miežiams. Prieš tręšiant reikia atkreipti dėmesį, kaip augalai vystėsi rudenį.

Didžioji dalis kviečių prieš žiemą labai gerai išsikrūmijo, didinti tankumą tręšimu reikia tik vėlyvos sėjos pasėliuose arba tuose, kur dėl agrotechnikos klaidų sudygo vėlai arba netolygiai: vieni augalai turi ūglius su 3 lapais, o dalis augalų tik sudygę. Kai kur matyti, kad dėl pernelyg „uolaus“ žemės dirbimo augalams pritrūko drėgmės, o vėliau deguonies, dėl to lauko pakraščiuose ar šiaip atskirose dalyse augalai pagelto. Tokie augalai dar labiau reagavo į išpurkštus herbicidus, tai labai gerai matyti vietose, kuriose nesiekė purkštuvas.

Dabar deguonies ir azoto trąšų nepakaks, kad augalai pašalintų toksines medžiagas, šiuo atveju efektyviausiai veikia huminės rūgštys bei kiti biostimuliatoriai. Jei augalų augimas sulėtėjo dėl dirvožemio problemų ir naudotų augalų apsaugos priemonių sąveikos, reikia parinkti medžiagas, kurios yra augalų fermentų, skaidančių cheminius likučius, sudėtyje, reikėtų išskirti manganą, cinką, varį, titaną ir, suprantama, natūralios kilmės biostimuliatorius.

Jei žiemkenčiai (žieminiai miežiai ir kviečiai) pagelto dėl drėgmės pertekliaus, pradžioje nerekomenduojama tręšti NO3 turinčiomis trąšomis, nes nitratai kaupsis lapuose. NH4 formos azotas integruosis į šaknų bei ūglių amino rūgštis, kurios būtinos šaknų regeneracijai. Žinoma, galima amino rūgštis išpurkšti derinyje su mikroelementais ar mikrobiologiniais preparatais.

Matosi, kad lyginant su praėjusiais metais, augalų vegetacijos atsinaujinimas užsitęs ir gali susidaryti tam tikras uždaras ratas: nėra šaknų – nėra augimo – nėra augimo – nėra šaknų. Kai kas jau tręšė kovo pradžioje, šio reiškinio nekomentuosime, nes greičiausiai augintojus suklaidina informacija vokiečių leidiniuose, kuomet rekomenduojama tręšti kovo pradžioje, o tręšimas kovo pabaigoje laikomas vėluojančiu ir taikomas tik labai vešliuose pasėliuose.

Lietuvoje dažniausiai tręšiama kovo pabaigoje, šiemet paskutinė kovo savaitė, tikėtina, bus geriausias metas (biriomis azoto trąšomis), pirmajam tręšimui labiausiai tiks NO3 azoto forma, ypač pasėliuose, kur atskiri augalai dar neišsikrūmiję. Neigiamą krūvį turintis nitratinis azotas inicijuoja citokinino sintezę ir skatina naujų augalo dalių augimą.

Augalai gali įsavinti tik vandenyje ištirpusį azotą ir kiek jo įsavins priklausys nuo azoto koncentracijos dirvos tirpale, dirvožemio dalelių sorbcijos, dirvos suspaudimo bei šaknų pajėgumo. Koncentracija tiesiogiai priklauso nuo dirvožemio drėgnio, kuo drėgnesnis dirvožemis, tuo mažesnė koncentracija. Dėl to drėgniems, sunkios granuliometrinės sudėties dirvožemiams reikia daugiau azoto, lyginant su smėlingais dirvožemiais.

Labai svarbu šaknų pajėgumas, kuris tiesiogiai priklauso nuo šaknyno išsivystymo ir augimo intensyvumo. Kuo šaknys geriau išsivysčiusios ir kuo augimui palankesni orai, tuo daugiau azoto augalai gali įsisavinti. Dėl to anksti tręšiant neracionalu didinti trąšų normas, o kai galima įvažiuoti į laukus su purkštuvais ir išpurkšti biostimuliatorius, aktyvinančius šaknų augimą, galima išberti trąšų normas, atitinkančias augalų išsivystymą. Optimalaus sėjos laiko augalai praktiškai visuomet turi geriau išsivysčiusias šaknis, taip pat svarbu atkreipti dėmesį į šaknis ar jos nepažeistos puvinių. Struktūringuose dirvožemiuose  augalai įsišaknija daug geriau, lyginant su grumstuotu arba sutankintu dirvožemiu. Drėgmės perteklius taip pat lemia, kad augalų šaknys būna daug silpnesnės.

Apibendrinant reikia pastebėti, kad kviečiams ar miežiams, pasėtiems po prastesnių priešsėlių ir kai augalai silpniau išsikrūmiję, derėtų azoto normas padidinti, ypač sunkiuose bei šlapesniuose dirvožemiuose arba naudoti papildomas priemones, didinančias azoto trąšų efektyvumą.

Dėl drėgmės pageltusiems ar šalčio bei sniego pelėsio pažeistiems pasėliams reikėtų skirti daugiau dėmesio, kad susiformuotų šaknys bei augtų produktyvūs stiebai. Pirmoji pagalba nuo pelėsio nukentėjusiems pasėliams – akėtėlės ir biostimuliatoriai. Kad azoto trąšos būtų veiksmingos, reikia panaudoti sieros turinčias trąšas, laistant skystas azoto trąšas, tai gali būti ureazės inhibitoriai, turintys sieros.

Žinant, kad ribojantis veiksnys gali būti fosforas, rekomenduojama derinyje su skystomis trąšomis išlaistyti bakterinius preparatus, o naudojant birias trąšas, vėliau išpurkšti bakterinius preparatus, derinyje su greitai veikiančiomis fosforo lapų trąšomis.

Priemonių augalų produktyvumo formavimui apstu, tik reikia jas išmintingai pasirinkti ir naudoti.                 

Facebook komentarai