Sorry, you need to enable JavaScript to visit this website.
Pereiti į pagrindinį turinį

C1

C1

LŪS pirmininkas R. Juknevičius: „Svarbu nenuleisti rankų ir patikėti, jog patys esame savo likimo kalviai“

Autorius: Dalia KARPAVIČIENĖ
Raimundas Juknevičius.
Raimundas Juknevičius.
Printer Friendly, PDF & Email

Vakar aktyvus Šiaulių krašto ūkininkų sąjungos pirmininkas Raimundas Juknevičius tapo Lietuvos ūkininkų sąjungos (LŪS) naujuoju vadovu. Balandžio 12 dieną nuotoliniu būdu vykusiame LŪS rinkiminiame susirinkime balsų skaičiavimo komisija suskaičiavo išankstinio balsavimo paštu rezultatus. Iš 38 suvažiavimo dieną gautų biuletenių 35 buvo už R. Juknevičių.

Interviu su Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininku Raimundu Juknevičiumi – apie mintis ir tikslus naujajame darbe, apie visuomenės ir valdžios požiūrį į žemdirbius, Žaliojo kurso vėliavas ir kitas žemdirbiškas aktualijas.

Ką tik perėmėte Lietuvos ūkininkų sąjungos vėliavą. Kokia, Jūsų manymu, šios organizacijos svarba Lietuvos ūkininkams?

Lietuvos ūkininkai po šia vėliava rikiuojasi jau daugiau kaip šimtą metų. Jie tikisi, kad organizacija jiems padės atsakyti į jiems kylančius klausimus ir išspręs jų visas bėdas. Tikisi daugiau, negu iš Lietuvos valdžios, kuri dažnai keičiasi ir ne visada yra linkusi dialogui su žemdirbiais.

Kol valdžia, įsiklausiusi į žemdirbiškas problemas, ima dirbti kaimo labui, jau baigiasi jos kadencija, ir vėl viskas prasideda nuo pradžių. Per penkis metus turėjome net keturis žemės ūkio ministrus ir jų komandas. Visi jie skubėjo pasiekti kartais tik jiems patiems labai reikalingus tikslus. Atėję su nusiteikimu,  kad valdys amžinai, bet viskas baigėsi politinei kortai palankiai nekritus.

Bet žemės ūkis nuo politikų labai priklausomas, kaip ir kiti verslai? Ar žemės ūkio politika, Jūsų manymu, draugiška kaimui, ar vyksta dialogas su valdžia?

Teisingai, žemės ūkio verslas nuo politikos labai priklausomas. Ūkininkai norėtų gyventi paprasčiau, aiškiau prognozuoti savo verslo ateitį, be pompastiškų politinių šūkių. Bet, norėdamas to ar ne, ūkininkas turi prisitaikyti prie esamos žemės ūkio politikos. Jei ta politika nėra pernelyg draugiška kaimui, tai bandyti ją pakeisti ieškant dialogo su valdžia. Tą visuomet ir stengėsi daryti Lietuvos ūkininkų sąjunga.

Lietuvos ūkininkai kantrūs ir santūrūs, bet ir jiems kartais baigiasi kantrybė. Nenorėčiau, kad būtų perpildyta kantrybės taurė, nes kitos priemonės yra mažiau konstruktyvios negu dialogas. Tikrai nesu „barikadų berniukas“, bet ūkininkų nuotaikas puikiai žinau. Stengiausi ir ateityje stengsiuosi su bendraminčių komanda raminti kylančias aistras. Bet jei valdžia nenorės kalbėtis, apsistatys tylos siena ir visomis biurokratinėmis priemonėmis ginsis nuo mūsų taikos pasiuntinių... Gali tekti imtis ir veiksmų, protesto akcijų.

Kokie ūkiai šiuo sudėtingu laikotarpiu turi geriausią perspektyvą sėkmingai ūkininkauti?

Ūkininkai turi pasirūpinti savimi, savo šeimos nariais, ūkio darbuotojais ir jų šeimų gerove, o tam reikia, kad verslas būtų pelningas. Deja, bet ne visiems pavyksta išlaikyti verslus. Net keli tūkstančiai ūkininkų per metus baigia savo ūkininko karjerą.

Kaime, išskyrus žemės ūkį, kitų verslų alternatyvos labai menkos, todėl kaimai miršta, o jų buvę gyventojai emigruoja. Norėdamas išlikti ūkininku, žmogus turi greitai prisitaikyti prie sparčiai besikeičiančių ūkininkavimo sąlygų, įsisavinti naujas technologijas, laiku rasti galimybę investuoti į technikos ir įrengimų atnaujinimą. Tenka domėtis ir žemės ūkio politikos tendencijomis ir bandyti atspėti, kokie politikų padiktuoti reikalavimai bus svarbūs ateityje, nes verslas be planavimo negali būti ilgalaikis ir perspektyvus.

Nors žmonės valgė ir valgys, todėl maisto visada reikės, bet vis tik per ilgesnį laiką pasikeičia vartotojų maitinimosi mados, o gal kintančio gyvenimo būdo padiktuoti maitinimosi įpročiai. Ūkininkui svarbu sekti paklausą, kad laiku turėtų ką pasiūlyti vartotojams. Todėl ūkininkauti taip, kaip ūkininkavo mūsų tėvai ar seneliai, ir net kaip mes patys tai darėme vos prieš keletą metų, ateityje nepavyks. Laimės tie, kas sparčiausiai prisitaikys.

Kad ūkininkai turėtų pakankamai pajamų, svarbu, kad jie konkuruotų normalios konkurencijos sąlygomis. Lietuvoje konkurenciją iškreipia pernelyg dideli susiformavę galios centrai, kurie diktuoja sąlygas absoliučiai daugumai ūkininkų. Todėl svarbu ūkininkams susitelkti ir veikti išvien, kad galėtų keisti žemės ūkio politiką, atsispirti prieš primetamas verslo žaidimo taisykles.

Nors atėjus krizėms žemės ūkis tampa svarbiu ekonomikos gelbėjimo veiksniu, ūkininkams vis dar klijuojamos neigiamos etiketės. Kaip Jūs manote, kodėl? Kaip keisti situaciją?

Manau, kad sveikas protas nugalės ir ūkininkai susigrąžins per amžius jiems skirto duonos augintojo vardą, visam laikui atsikratys „veltėdžių, išlaikytinių“ ir panašių epitetų. Nežinau, kam tai naudinga. Tikriausiai tiems, kurie pažeminę kitus, tikisi didesnio visuomenės dėmesio. Gaila, kad tie „veikėjai“ daliai visuomenės sujaukė galvas. Bijau, kad jie bandys palysti po Žaliojo kurso vėliava, prastumti visuomenei brangius ir nenaudingus projektus, teigdami, kad ūkininkai yra neišprusę, nepakankamai prisideda prie planetos gelbėjimo ir panašiai.

Turime gražų Lietuvos kraštovaizdį, kurio pavydi dažnas europietis. Atėjus krizėms žemės ūkis tampa ekonomikos gelbėjimo lokomotyvu. Nuo mūsų darbo priklauso apsirūpinimas maistu. Tik kol maisto turime pakankamai, tai to nevertiname, kaip ir oro, kuris mums yra gyvybiškai svarbus. Ūkininkai dirba žmonėms ir su gamta, todėl jie nėra tokie bukapročiai, kad nepaisytų vartotojų ir gamtos diktuojamų taisyklių.

Kokie artimiausi darbai laukia Lietuvos ūkininkų sąjungos?

Lietuvos ūkininkų sąjungos vadovybė atsinaujino. Esame kupini ryžto. Bandysime telkti savo bendraminčių armiją iš visų Lietuvos kampelių. Tik kartu mes stiprūs.

Žemės ūkio politikos formavimosi darbotvarkė šiuo metu yra labai įtemta. Mums reikia laiku ir argumentuotai reaguoti į naujai kuriamą BŽŪP teisės aktų paketą, kuris lems ūkininkavimo sąlygas net iki 2027 metų. Turime ir nevalyvai pakeistus teisės aktus, kurių nuostatos nėra suderintinos su ūkininkavimo praktika. Ir nėra čia labai keista, kad tai nutinka, nes įstatymus taiso ir kuria žmonės, neragavę ūkininko duonos. Esame priversti įrodinėti, kad jų primestos taisyklės yra niekam tikusios. Svarbu nenuleisti rankų ir patikėti, kad mes patys esame savo likimo kalviai, kad jūsų bėdos yra tuo pačiu ir dar tūkstančių panašių į ūkininkų bėdas. Todėl kartu privalome ieškoti jų sprendimo būdų. Svarbu bendrauti ir bendradarbiauti. Prieš šimtmetį įkurta Lietuvos ūkininkų sąjunga šiuo metu vienija daugiau kaip 5000 narių.  

Facebook komentarai