Sorry, you need to enable JavaScript to visit this website.
Pereiti į pagrindinį turinį

C1

C1

Kaip ne meškeriotojui išsičirškinti kuoją?

Autorius: Vytautas RIBIKAUSKAS
Kuršių marios. L. Mačiulienės nuotr.
Kuršių marios. L. Mačiulienės nuotr.
Printer Friendly, PDF & Email

Spaudžiama žvejų mėgėjų (meškeriotojų) valdžia iš Lietuvos vidaus vandenų baigia išguiti profesionalius žvejus. Verslinė žvejyba jau nevyksta daugelyje Lietuvos ežerų, Kauno mariose, o dabar triukšmingai  užsimota profesionalius žvejus išguiti ir iš Kuršių marių.

Nepaisant to, kad didesnėje Kuršių marių dalyje intensyviai žuvis gaudo Rusijos verslininkai, o Vištyčio ežere jie žuvis semia net tralais, lietuviai užsimojo žuvų priauginti ir ne visai draugiškiems kaimynams.

Rugpjūčio pradžioje į mitingą Klaipėdoje susirinkę meškeriotojai iš visos Lietuvos prie sienos aršiai rėmė valdžią, reikalaudami verslinę žvejybą uždrausti ir Kuršių mariose.

Nei pats valgo, nei kitam duoda

Keisčiausia, kad verslinę žvejybą labiausiai siekia uždrausti visuomeninės meškeriotojų organizacijos asociacijos "Lašišos dienoraštis" prezidentas Kęstutis Klimavičius bei televizijos laidų "Viename gale kablys" rengėjas Paulius Korsakas. Mat šie garsūs meškeriotojai aktyviai propaguoja meškeriojimo būdą "pagavai – paleisk".

Tai kam, taip meškeriojant, reikia, kad  vandens telkiniuose knibždėte knibždėtų tuntai žuvų? Iš viso toks meškeriojimo būdas – tai neetiškas žaidimas su gyvais padarais. Ar meškeriotojas jaučiasi labiau laimingas, kai kuo didesniam žuvų skaičiui rykles išdrasko kabliais, sukelia joms stresą ir, pridusinęs fotosesijų metu, leisgyves sumeta atgal į vandenį ?

Jeigu nepripažįsti, kad žuvis yra maisto produktas, tai besikaitydamas saulėje supkis valtyje ar drybsok ant kranto, klausykis paukščių giesmių, kvėpuok grynu oru ir , kaip tik, stenkis kuo mažiau pagauti ir sužalotų paleisti atgal į vandens telkinį žuvų.

Mano galva, tradicinis meškeriojimas toks: gaudai, neviršydamas nustatytų apribojimų, tiek, kiek maistui gali suvartoti šeima arba kiek nori kam nors atiduoti, nes parduoti negalima. Jeigu žuvies nevalgo nei meškeriotojas, nei jo šeima ir atiduoti nėra kam, tai keistas tokio piliečio pomėgis meškerioti – tada geriau mėtyti blizgę į taikinį.  Jeigu žvejybos būdo "pagavai – paleisk' propaguotojai pasiektų, kad taip meškeriotų visi žvejai, tai galima būtų teigti, kad laisvai vidaus vandenyse užaugusios žuvys yra ne maisto produktas. Jos galėtų daugintis, augti, gyventi, kiek joms dievulio skirta, ir gaišti natūralia mirtimi arba būti surytos viena kitos bei žuvimis mintančių gyvūnų. Žmogui jos būtų naudingos tik kaip žaidimų, kartais vadinamų sportu, poilsiu, laisvalaikio praleidimu gamtoje ar net gyvenimo būdu, objektas.

Ar tai ne diskriminacija?

O kur gali vidaus vandenyse laisvai užaugusių žuvų nusipirkti ne meškeriotojas, kuris žuvį laiko maisto produktu? Žuvininkystės tvenkiniuose ar statinėse auginamas mažas žuvų rūšių asortimentas, o jų kokybė, kaip narvuose užaugintų  plikais pasturgaliais vištų.

Kaip ne meškeriotojui išsičirškinti kuoją, meknę, plakį, šapalą ir kt. upėse ir ežeruose gyvenančias žuvis? Nedidelė galimybė tokių žuvų nusipirkti ir dabar, kol verslinė žvejyba dar galutinai neuždrausta, bet yra nors teorinė tikimybė tai padaryti. Didesnė galimybė įsigyti tokių žuvų buvo tada, kai žvejai profesionalai savo veiklą vystė Kauno mariose bei ežeruose.

Kaip dabar riebių Kauno marių karšių gali nusipirkti ant marių kranto gyvenantis ne meškeriotojas? Meškeriotojams nustatyti dideli žuvų sugavimo kiekio apribojimai ir sugautos žuvies parduoti jie negali. Meškeriotojai čirškina ir valgo ekologiškas upėse ir ežeruose sugautas žuvis, o ne meškeriotojams belieka tik seilę varvinti... Ar tai ne atskirų piliečių diskriminacija?

Lietuvos vidaus vandenyse laisvai užaugusių žuvų turėtų užtekti visiems 

Lietuvoje yra daug ežerų ir upių. Protingai vedant žuvininkystės ūkį,  žuvų turėtų užtekti visiems: ir meškeriotojams, ir ne meškeriotojams. Jeigu verslinė žvejyba vis tik bus galutinai išguita iš Lietuvos, reikėtų leisti žuvį parduoti žvejams mėgėjams, kaip laukinių žvėrių mėsą gali parduoti medžiotojai arba grybus, uogas, vaistažoles gamtos gėrybių rinkėjai. Taip atsirastų nors menka galimybė upėse ir ežeruose gyvenančių žuvų įsigyti ir mėgėjiška žvejyba neužsiimantiems piliečiams. Visi juk netaps meškeriotojais...

Valdžios politikai "meškerioja" balsus

Mūsų valdžios politikai labai jautriai reaguoja į visų nevyriausybinių organizacijų keliamą triukšmą. Jie vis skaičiuoja ar už juos daugiau balsuotų: medžioklinių lankų šalininkai ar priešininkai; vilkų mylėtojai ar nuo pilkių nukenčiantys ūkininkai bei burbantys, kad vilkai ženkliai mažina jų valgomų žvėrių skaičių, medžiotojai; miškuose normaliai norintys ūkininkauti piliečiai ar miestų gamtos mylėtojai, norintys visus miškus paversti rezervatiniais šabakštynais ir, žinoma, meškeriotojai ar  upėse ir ežeruose užaugusias žuvis norintys valgyti ne meškeriotojai bei žvejai verslininkai.

Asociacijos "Lašišos dienoraštis" vadas K. Klimavičius mitinge Klaipėdoje atvirai pasiūlė Aplinkos ministrui "ant lėkštutės pateikti" 300 tūkstančių meškeriotojų balsų, jeigu tik  šis išguis žvejus verslininkus iš Kuršių marių. Ir ponas K.Mažeika beveik pasiruošęs praryti šį meškeriotojų masalą.

Pasak ministro, jau žengti pirmieji žingsniai ta kryptimi, tačiau jo kolegos dar vis nepritaria, matyt, dar skaičiuoja balsuotojus "už" ir "prieš". Už tinklų padžiovimą ant tvorų  jau ruošiama nustatyti kompensavimo žvejams verslininkams tvarka, ieškoma finansavimo šaltinių.

Nors teigiama, kad žvejo mėgėjo bilieto kainą padidinus tik vienu euru, būtų galima kompensuoti visų žvejybos verslinių įmonių, žvejojančių Kuršių mariose, patirtus nuostolius, klausimas ne apie pinigus.

Klausimas, kaip Lietuvos pilietis nebūdamas meškeriotoju galės išsičirškinti Lietuvos upėse, ežeruose ar mariose užaugusią kuoją ar kokią kitą žuvelę? Nors kokia galimybė tai padaryti, juk, turėtų būti...

Facebook komentarai