Sorry, you need to enable JavaScript to visit this website.
Pereiti į pagrindinį turinį

C1

C1

Juodieji gandrai pralaimėjo kovą prieš keturračius

Autorius: Dineta BABARSKIENĖ
Giraitės juodieji gandrai užfiksuoti pernai.
Giraitės juodieji gandrai užfiksuoti pernai.
Printer Friendly, PDF & Email

Spėję apsidžiaugti, kad šiemet į Giraitę (miškas Lazdijų rajone) vėl sugrįžo perėti juodieji gandrai, vietiniai skaudžiai nusivylė. Paslaptingieji miško paukščiai paliko lizdą – šiemet čia neperi.

Sename Giraitės miške, prie vandens augalais ir krūmokšniais apaugusios pelkės, šimtamečio ąžuolo šakose jau daugelį metų perėjo paslaptingų juodųjų gandrų pora. Saugojo miškas savąją paslaptį – itin retus, į Lietuvos raudonąją knygą įrašytus, dar kitaip dažnai Lietuvos juoduoju auksu vadinamus paukščius.

Giraitės miškas – unikalus gamtos kampelis, tobula vieta juodiesiems gandrams. Čia jiems itin tiko, mat aplink daug balų, pelkučių, o ir augimvietė – pati ta šiems juodiesiems gražuoliams. Ramu, vietinių gyventojų sodybų ant pirštų gali suskaičiuoti – juodieji gandrai labai atsargūs, žmonių vengia. Perėjimo metu netgi netyčia užklydus prie lizdo, juos galima išbaidyti, paukščiai gali mesti lizdą, nebeperėti.

Specialistai pastebi, kad šie paukščiai itin jautrūs, bet kokiems trukdžiams, ypač besikuriant, kiaušinių dėjimo, perėjimo metu. Giraitės juodieji gandrai buvo įsikūrę, lyg ir ypatingai saugomoje teritorijoje – Metelių regioninis parkas, Teizų kraštovaizdžio draustinis, „Natura 2000“ teritorija, kertinė miško buveinė – ir visa tai valstybiniame miške. Rodos, kur dar galėtų retiesiems paukščiams būti saugiau?

Tačiau dabar Giraitėje ramybės maža. Miške riaumoja keturračiai: čia įniko važinėti keturratininkai. Tikėtina, kad būtent ekstremalių pramogų mėgėjų „pasivažinėjimai“ ir išbaidė eilę metų sėkmingai čia perėjusius paslaptinguosius miško paukščius. Net kertinėje miško buveinėje, kuri turi ypatingai griežtą apsaugos režimą, kur, atrodytų, turėtų būti ramu, juodiesiems gandrams nebeliko vietos.

Nuo Papečių kaimo atlekiančių grupės keturratininkų transporto priemonių garsas drebina visą Giraitės mišką. Teritorija nėra apsaugota, bent jau transporto priemonių eismą ribojančiais ženklais, nors taip, rodos, turėtų būti. Ar neturėtų tokiose teritorijose paukščių veisimosi metu būti uždaryti visi privažiavimo keliai fiziniais atitvarais?

Vietiniai stebisi, gaili juodųjų gražuolių, neapsikentę skambina miškininkams. Šie jau gerą mėnesį bejėgiškai skėsčioja rankomis.

Veisiejų regioninio padalinio vyriausiasis miškininkas Rimas Tumosa sako, kad pažaboti keturratininkus išties sudėtinga. Pripažįsta, kad ir tas ženklas informuojantis, jog čia kertinė miško buveinė, vargu, ar keturratininkams ką sako. Miškininkas, informavęs Krosnos girininkijos darbuotojus, kad pasikalbėtų su mėgėjais pasivažinėti miške, mat girininkijoje besidarbuojantys geriausiai žino teritoriją, o ir specialių ženklų, įspėjančių, kad nevažinėtų miške, užsakę – iškabins.

„Yra pasitaikę atvejų, kai savo ženklus susirenkame krūmuose, randame juos tiesiog numestus miške“, – sako miškininkas. Neslepia, kad problemų su keturratininkais Giraitės miške yra daug.

„Tačiau ant kelių negalima dėti nei šakų, nei kitaip kaip užtverti. Galime imtis prevencinių priemonių. Jeigu tvarkingai važiuoja, ir važiuoja. Aišku, reikia tylos, ramybės, išvis, kad kuo mažiau važinėtų paukščių perėjimo metu“, – kalba R. Tumosa. Anot jo, visi ne akli, mato, kas kur važiuoja, tik štai uždrausti niekaip neišeina.

Važiavimo keturračiais taisykles reglamentuoja Kelių eismo taisyklės, keturračiais galima važiuoti tais pačiais keliais, kaip ir kitoms motorinėms transporto priemonėms. Tai reiškia – draudžiama važinėti bekele ir natūralia miško paklote. Važinėti valstybinės ir vietinės reikšmės keliais, neišsukant nuo jų Kelių eismo taisyklių nustatyta tvarka nedraudžiama, todėl belieka tikėtis žmonių sąmoningumo. Vėlgi kyla klausimas, ar kiekvienas miško keliukas turi teisiškai reglamentuotą bendro naudojimo kelio statusą?

Veisiejų regioninio padalinio gamtotvarkos specialistas Audrius Norkūnas taip pat neslepia, kad ši problema opi, ypač po darbo valandų ar savaitgaliais. Specialistas pažadėjo atidžiau apžiūrėti vietą ir tada spręs, ką galėtų padaryti.

„Uždėsime įspėjamuosius ženklus, apžiūrėję, gal galėsime dar kokių priemonių imtis, pasikalbėti su besivažinėjančiais“, – tikina jis. Tik, ar tai „pamačys“ ir pats specialistas abejoja. O ir pavėluota, mat gandrai jau paliko lizdą. Tikimasi, kad juodieji gandrai pasirinko ramesnę vietą perėjimui.

„Kalniškėje? Reikia stebėti“, – svarsto specialistas. Anot jo, gali būti visaip, nereiktų atmesti ir to, kad šiemet tik vienas gandras buvo pastebėtas, neaišku, ar tikrai sugrįžo ir kitas. Kad juodieji gandrai iš Giraitės tik laikinai pasitraukė, tikisi ir vyriausiasis miškininkas R. Tumosa. Tai, ar dar sugrįš juodieji gandrai į Giraitę?

„Aš manau“, – viliasi jis.

O kol europinės svarbos saugomomis teritorijomis „rūpinsis" tik baigiantys užželti paskutiniai informaciniai užrašai, dešimtmečiais čia perėjusieji itin reti ir saugotini paukščiai – juodieji gandrai iš šio miško išvyti. Tik senas ąžuolas vis dar saugo tuščią lizdą...

Ko gero, tai ne vienintelis atvejis, kai mums svarbiau žvelgti į pasaulį nuo keturračio, nepakeliant akių į dangų, kur gal praskries juodasis gražuolis...

O kalbos apie greičio mėgėjų eibes miškuose ir lieka tik kalbomis. Liūdna, kad miško gyventojai turi palikti savo buveines, nes jų namai – jau ne jų.

 

Facebook komentarai