Sorry, you need to enable JavaScript to visit this website.
Pereiti į pagrindinį turinį

C1

C1

Bijūnų kerų nugalėta

Autorius: Jurga SAJENKIENĖ
Rumšiškių pašonėje įsikūrusi Inga Armanavičiūtė aplinkiniams, smalsuoliams socialiniame tinkle savo bijūnus rodo po truputį ir palengva – lyg nenorėdama puikuotis ir nustelbti kitų šių neprilygstamų augalų mylėtojų.
Rumšiškių pašonėje įsikūrusi Inga Armanavičiūtė aplinkiniams, smalsuoliams socialiniame tinkle savo bijūnus rodo po truputį ir palengva – lyg nenorėdama puikuotis ir nustelbti kitų šių neprilygstamų augalų mylėtojų.
Printer Friendly, PDF & Email

Rumšiškių pašonėje įsikūrusi Inga Armanavičiūtė aplinkiniams, smalsuoliams socialiniame tinkle savo bijūnus rodo po truputį ir palengva – lyg nenorėdama puikuotis ir nustelbti kitų šių neprilygstamų augalų mylėtojų. Tačiau į šalį nustumta puikybė ir prigimtinis kuklumas neužgožia esmės. Moteris turi didelę, įdomią ir išskirtinę bijūnų kolekciją, kurioje daugiau nei 200 veislių bijūnų.

Gražiausiųjų rinkimas – tik žaidimas

Šiemet pirmieji savo grožį parodė ‘Earlybird‘ ir siauralapis bijūnai. Ilgainiui juos vysis geltonų žiedų savininkas ‘Lemon Chiffon‘, tarsi rožė skleisis ‘Mackinac Grand‘, dailiai, kaip Inga sako, vyniosis ‘Salmon Dream‘, tuomet sužys  ilgai laukas koralinis ‘Green Halo‘, ‘Smouthii‘. Vasaros pirmąjį mėnesį žydėjimo estafetėje dalyvaus: ‘Festiva Maxima‘, ‘Sunny Girl‘, ‘America‘, ‘Sonoma Yedo‘,‘Do Tell‘, ‘Pietertje Vriend Wagenaar‘, ‘Lavon‘, ‘Lorelei‘, žavesiu nepralenkiamas ‘Bartzella‘. Kai kada I.Armanavičiūtė pabando pažaisti ir išrenka nuostabiausiųjų ir gražiausiųjų dešimtuką, tačiau jis visuomet sąlyginis, nes pozicijos persipina ir kinta kiekvienais metais. „Išrinkti patį pačiausią neįmanoma. Dešimt gražių bijūnų – labai mažai, visi kažkuo atkreipia akis ir džiugina širdį. Lyderiais tampa tie, kurie kažkuo sugeba nustebinti“, – ankstesnę mintį tęsė gausios kolekcijos turėtoja.

Pradžioje į save dėmesį atkreipė koralinės spalvos bijūnai. Nors jų spalva buvo neįprasta ir viliojo, tačiau kvapas veikė priešingai. Pauosčiusi žiedą, moteris pirmą kartą suprato, jog ir bijūnai gali nemaloniai kvepėti. Paskui ėmė stebinti itoh hibridai. Žavėjo jų spalvų gausa – nuo geltonų iki sodriai violetinių. Be to, imponavo žiedo dydis, labai gražus lapų ažūras, ypač ilgai išliekantis dekoratyvus. Susižavėjimo metais minėtų bijūnų kolekcija užaugo iki 40 veislių, akivaizdu – itoh hibridai paskleidė gana veiksmingus kerus. Jiems išsisklaidžius, pavergė balti bijūnai. Inga kaip dabar prisimena: ‘Solange‘ svaigino baltu žiedu su vos apčiuopiamu rožiniu ir žaliu atspalviu, neatsiliko aukštaūgė subtilioji ‘Miss America‘ bei citrusiniais vaisiais kvepiantis ‘White Frost‘ bijūnas. Paskui baltąją bangą pakeitė rožinė – tuo momentu žavėjosi bijūnais, sužystančiais rožinės spalvos žiedais: ‘Joker‘, ‘Pietertje Vriend Wagenaar’. Pastarasis imponavo ne tik spalva, bet ir  taškuotumu, ‘Etched  Salmon’ – tobula žiedo forma bei rožiškai lašišinio atspalvio žiedu.

Prisimindama per dešimtmetį kitusius ir vieną kitą keitusius „mylimuosius“, Inga atviravo, jog vienu periodu negalėjo akių atitraukti nuo nediduko bijūno ‘Lois Choise‘, kuris išties įspūdingas ir...pripažintas. Dvispalvio rausvo su gelsvu atspalviu žiedo savininkas 2017 metais tapo APS  aukso medalio laimėtoju. Praėjusiais metais ne juokais pavergė raudonžiedis ‘Old Faithful‘. Visai netikėtai, nes raudona spalva  nėra pati mėgstamiausia. Tačiau šis itin tvirtas.  Didžiuliai pilnaviduriai labai gražiai banguoti žiedynai puikiai laikosi ant tvirtų kotų. Nei gausus lietus, nei didelis vėjas jiems netampa priešu.

Į numylėtinių sąrašą patenka štrichuotas ‘Candy Stripe‘, „kaktusinis” Green Halo‘  ir retenybė ‘Rose Heart‘. Šiemet Ingai pavyko užsisakyti dar retesnį, tamsų bijūną ‘Bob‘ bei austrų selekcininko išvestų Michael Miely bijūnų. „Rudenį bus daug teigiamų emocijų, o pavasarį jau gal ir žiedelius pamatysiu. Kad bijūnai parodytų visą grožį, jiems reikia mažiausiai trijų metų. Per teik laiko visiškai suauga. Netolimoje ateityje tikrai bus kuo pasigrožėti ir  kitiems turėsiu, ką parodyti“,– nekantrumą sunkiai slėpė pašnekovė.

Bijūnai labai universalūs

Inga pastebėjo, jog vis daugiau tautiečių atranda ir pamėgsta senovinius, bobučių gėlėmis vadinamus bijūnus, nes labai daug sulaukia klausimų ir didelio susidomėjimo kolekcija. Seniau žmonės žinojo tik tradicinius, darželiuose baltais, rožiniais ir  raudonais žiedais sužystančius bijūnus, o dabar jau nieko nebestebina geltoni ar oranžiniai, margi, keistų formų vadinamieji „kaktusiniai“ – ir nori juos turėti, grožėtis ir džiaugtis.

 Inga Armanavičiūtė retesnių, ypatingesnių bijūnų savo kolekcijai pradėjo dairytis ir ieškoti, visiškai pasidavusi jų kerams ir besąlygiškai meilei. Tuomet sužinojo, sakytumei atskleidė vieną paslaptį: bijūnų veislių yra begalė ir kasmet išvedamos vis naujos: tobulesnės, atsparesnės, tvirtesnės ir sąlyginai gražesnės. Vienas paskui kitą per eilę metų į Rumšiškių pašonę iš Olandijos, Lenkijos, Prancūzijos, Italijos, Austrijos  sugužėję bijūnai suteikia galimybę formuoti skirtingus bijūnų gėlynus. Viename jų auga ir puikuojasi skinami žoliniai bijūnai, kitame itoh veislės gelsvų ir rožinių atspalvių bijūnai, trečiame tarpsta kvepiantys prancūziškų veislių bijūnai. Rūšiniai atranda vietą dar kitame gėlyne, o  jo kaimynystėje – kelių žinomų selekcininkų bijūnynai.

Bijūnai, anot gėlių mylėtojos, labai universalūs. Kai kurie rūšiniai yra visai neaukšti, užauga iki 50 centimetrų, tad galima sodinti  netgi alpinariumuose. Vieni jų geriau žinomi kaip „krapiniai“ arba siauralapiai bijūnai. Tuo tarpu žoliniai, pasiekiantys metrą ir daugiau aukščio, puikiai tinka puokštėms, kuriant kaimišką gėlyną. Medėjantys, kurie auga dideliu, iki 2 metrų krūmu, sužysta išskirtinio grožio žiedais, tačiau su jais pernelyg nedraugauja. Mat jie jautresni, pirmieji gana stipriai apšalo, todėl kolekcijoje yra vos 5 veislės.

Visa galva pasinėrusi į sodo kūrimą, augalų nenuilstanti mylėtoja ieškoto ir stengėsi sukaupti kuo daugiau informacijos. Žinių bagažą krauti padėjo knygos, seminarai, kursai, sodų, mugių lankymas. Pasitarnavo ir  turima specialybė. Nors Inga – pedagogė ir jos išsilavinimas tiesiogiai nesusijęs su augalais, prigimtinis spalvų pojūtis, gebėjimas kurti ir tarpusavyje derinti be galo pravertė ir padėjo išmoningai bei skoningai formuoti gėlynus. „Esu baigusi kelias dailės krypties programas ir mano veiklą galima apibūdinti: „kurti, demonstruoti, edukuoti“, o tai galima pritaikyti ir sodui. Pastaruoju metu raktiniai žodžiai „dailė”, „tapyba“, „terapija“, „bijūnai“, „sodas” labai persipina ir sunku būtų įvardinti, kuri sritis prioritetinė ir svarbesnė“, – ankstesnę mintį tęsė pašnekovė.

Ji augina nemažai ir kitokių augalų. Kažkada labai patiko ir buvo įsimylėjusi melsves, tada vilkdalgius, ypač mažuosius. Dairantis po sodybą galima pamatyti ir nemažai viendienių, užsilikusių nuo meilės joms  periodo. Pastaruoju metu planuojama įveisti didelį rožyną, nors iki tol į gėlių karalienes net nežiūrėjo.

Meilė gimė dėliojant pliusus

O draugystė su bijūnais prasidėjo, kai savo naujoje sodyboje pradėjo sodinti begales augalų. Moteris pirko visus augalus, kurių neturėjo darželiuose, tupdydavo žemėn ir laukdavo jų žydėjimo. Vieniems augalams augimo sąlygos bei sunkus priemolis patikdavo ir jie pradžiugindavo vešlumu, gausiu ir užburiančiu žydėjimu. Kiti skursdavo arba išvis, ypač po žiemos, neišlįsdavo, todėl tekdavo atsisveikinti. Bijūnai buvo tarpe gerai augančių gėlių ir taip pelnė palankumą bei pirmąjį pliusą savo naudai. Antrąjį uždėjo sentimentai. Moteris gerai atmena močiutės darželį, kuriame daug metų nieko nebodami – nei šaltų žiemų, nei ne itin derlingos žemės – augo ir aplinką puošė bijūnai. Tačiau galutinį patvirtinimą, kad eina geru keliu, gavo natūralistinio apželdinimo mokymuose. Jų metu nuskambėjo frazė, kad sodybose reikia auginti tai, kas geriausiai auga toje vietovėje. „Tuomet net užsimerkusi būčiau pasakiusi: tik bijūnai!  Nors renginio metu buvo kalbam visai ne apie juos, o apie natūralios gamtos derinių pritaikymą želdynuose“, – kolekcijos pradžių pradžią prisiminė I. Armanavičiūtė.

Visgi, norint nepriekaištingo augimo ir sulaukti svaigaus bijūnų žydėjimo, reikia žinoti bei paisyti kelių praktinių taisyklių. Jomis pašnekovė mielai pasidalijo.

Bijūnų šaknis dažniausiai stengiasi pasodinti iškart tik gavusi. Tai paprastai būna rudenį, kuomet vegetacija jau sulėtėjusi ir yra patogu dauginti, persodinti. Pavasarį žemėn tupdo rečiau, nors pasitaiko tokių atvejų. Rudeninio sodinimo principams nusižengia, kai nespėja visko susodinti arba susigundo viliojančiu pasiūlymu ir neplanuotai  įsigyja naują bijūną. Pavasarį bijūnų augimas labai spartus. Prasideda, kai tik žemės temperatūra užkabina pliusinę temperatūrą – per nepilnus pora mėnesių jau galima grožėtis žiedais. Tuo tarpu pavasarį naujai sutupdytos bijūnų šaknelės paprastai vėluoja augti, užtrunka sužydimas, kai kada naujokui ir visai gali neužtekti jėgų parodyti žiedą. Kalbant apie pirmamečius bijūnus, būtina pasakyti, jog nerekomenduojama jiems leisti žydėti. Žiedpumpurius geriau nugnybti dar užuomazgose. Inga paprastai išlaukia iki minkšto pumpuro stadijos, tuomet nusiskina ir žiedais pasigroži bet  vazoje. Skina su trumpu koteliu, nes reikia palikti kuo daugiau lapų šaknų ir naujųjų  žiedinių pumpurų formavimosi stadijoje.  Bijūnai toje pačioje vietoje gali augti labai ilgai ir išauginti gana didelius kerus, todėl sodinti būtina dideliais tarpais –  kas metrą. Tik dauginimo laukelyje, kur iškasami kas keli metai, sodinami tankiau, maždaug kas 60 centimetrų.

Kadangi bijūnai auga molingoje dirvoje, labai stengiasi apsaugoti nuo užmirkimo: daro drenažą, pakeltas lysves, o taip pat pila daug smėlio. Tenka pasirūpinti ir sausuoju periodu. Kai ilgai nelyja, laisto, ypač pavasarį.  Svarbu pavasarį patręšti, nes natūralių priemonių: perpuvusio mėšlo ar biohumusas, deja, neturi. Bijūnus tręšia bulvių trąšomis, kadangi jose paprastai yra tik  nedidelis kiekis azoto. Priešingu atveju, šaknys, gavusios didelį kiek azoto, pasidaro mažiau atsparios ligoms. Šį pavasarį įsigijo trąšas, kuriose NPK beveik lygiomis dalimis, jomis savo bijūnus ir pamalonins. Po žydėjimo barstys kitas, beveik neturinčias azoto. Rudeniop aplink bijūnus dar pabarsto pelenų, kurie yra ir dezinfekcijos priemonė, ir papildoma trąša.

Kai bijūnai nužydi ir pradeda ruduoti lapai, daugelis nukerpa. I. Armanavičiūtė dažniausiai juos, kaip ir kitų augalų lapus, palieka iki pavasario. Taip, atrodo,  geriau peržiemoja. Po žiemos lapus nukerpa, palikdama nedidelius kotelius, kad žinotų, kur koks augalas miega. Nuolatos sodinant persodinant – galima iškapstyti ir negrįžtamai prarasti. To nei vienas sodininkas nenori.

Facebook komentarai

bas

a