Sorry, you need to enable JavaScript to visit this website.
Pereiti į pagrindinį turinį

brolijos baneriukas

 

 

Zemes ukio technikos brolija

Ilgamečio medžiotojo nuotykiai vargiai storoje knygoje tilptų

Autorius: Agroeta
Ilgamečio medžiotojo nuotykiai vargiai storoje knygoje tilptų
Ilgamečio medžiotojo nuotykiai vargiai storoje knygoje tilptų
Printer Friendly, PDF & Email

(Šiauliai, kovo 12 d.) Nors Bubiuose (Šiaulių r.) gyvenantis Juozas Popovas medžiojo kelis dešimtmečius, vyriškis teigė puikiausiai prisimenantis pirmosios medžioklės jaudulį. Vėliau medžioklių ir per jas įvykusių nutikimų būta daug ir įvairių, tiek, jog  J. Popovo tvirtinimu, prisiminimai vargiai į storą knygą tilptų.

Išsigąsti teko ne sykį

Juozas Popovas – senokai aštuoniasdešimtmetį perkopęs vyriškis, daugybę metų buvo medžiotojas. Širdyje ir liko. Tik aktyviai nebemedžioja. Bet prisiminimai ilgamečio medžiotojo galvoje talpiai ir tvarkingai sudėti. Apie pirmąją medžioklę Juozas Popovas pasakojo su jauduliu. Tuomet dar nebuvo statomi palaukimo bokšteliai. Medžiotojai prasikasdavo duobutes, kad galėtų kaip įmanoma patogiau sėdėti ant žemės.

Pirmoji medžioklė laimikio neatnešė. Bet ne tai ponui Juozui buvo svarbiausia. Labai malonu buvo būti draugėje su vyrais, gamtoje.

„Sykį žmogus pasiskundė, jog šernai įniko jo bulves, dar neužaugusias, knisti. Nuvažiavome trise žmogaus bulvių gelbėti, šernų medžioti. Sėdime ant žemės, aukštaūgiuose kviečiuose pasislėpę. Pirmiausia usūrinių šunų sulaukėme. Vėliau tikrai šernai pasirodė. Buvo ir daugiau žvėrių. Todėl, kai tik pasigirdo šūvis į šerną, pasibaidė netoliese ganęsi elniai, briedžiai. Banda lėkė išsigandusi, vos mūsų nesumindė“, – apie išgąsčio įvariusį nutikimą dabar su šypsena pasakojo Juozas Popovas.

Kitas įsimintinas nutikimas įvyko J. Popovui medžiojant Šiaulių rajono Gilvyčių medžiotojų būrelyje. Po būrelio teritoriją klaidžiojo atsiskyrėlis didžiulis šernas, gavęs agresoriaus vardą. Iš tolo pažiūrėjus žvėris mažiausiai kokius tris šimtus kilogramų turėjo sverti. Šernas buvo labai protingas, niekaip nesisekė jo sumedžioti. Jei būdavo medžiojama su varovais, šernas pasislėpdavo miško pakraštyje.

„Rudeniop šerną aptikome apsigyvenusį kukurūzų lauke prie miškelio. Kai kukurūzus kombainininkas baigė pjauti, mes, penki medžiotojai, žvėries tikėjome sulaukti. Palengva ėjome. Tik staiga šernas iš kukurūzų pakilęs kad skuos pro mane, dar skaudžiai per kelius kirto. Nuskridau mažiausiai kelis metrus. Pradėjau vyrams šaukti, kad šernas puola. Vyrai nepaklausė. Netrukus išgirdau išgąstingą riksmą. Mat šernas vienam žmogui ant nugaros užšoko, gilią žaizdą palei mentį padarė. Teko nelaimėliui net ligoninėje atsidurti, žaizdą susiūti“, – pasakojo J. Popovas. Agresorius šernas dar ilgai gyvavo, bet galiausiai vis viena buvo sumedžiotas.       

Prieš kelis dešimtmečius, bubiškis įsitikinęs, žvėrių buvę tikrai kur kas daugiau negu dabar. Apie 1970-uosius ypač gausu buvo elnių, net po pusšimtį išsyk būdavo galima pamatyti. Teko ilgamečiam medžiotoju susidurti ir su vilkais, nors pats nė vieno pilkio nėra nušovęs.

Jankūnuose, Joniškio rajone, Juozas Popovas vadovavo kolūkiui. Buvo įtaisytas aptvaras, kuriame vasaromis buvo laikomos kiaulės, augdavo paršeliai. Vilkas įniko paršelius nešti, dar vietinio žmogaus avinuką papjovė. Medžiotojai, tarp kurių buvo ir J. Popovas, niekdario į medžius įsilipę laukė.

„Kai sutemo, pastebėjome vilką. Nebuvo tuomet gerų šviesos prietaisų. Nusitaikęs, iššoviau. Tik ne vilką sumedžiojau, o iš gretimo medžio išsigandęs žmogus iškrito“, – juokėsi. Svarbiausia, pasak J. Popovo, kad visi medžioklės nutikimai laimingai baigėsi.               

Metai – ne kliūtis

Nors jau keletą metų J.Popovas nebemedžioja, visuomet dalyvauja medžiotojų šventėse, verda medžiotojišką sriubą-šiurpą. Pernai, Kurtuvėnuose, minint švento Huberto-medžiotojų globėjo-dieną, pono Juozo šiurpa buvo pripažinta skaniausia, o pats virėjas buvo apdovanotas didžiuliu samčiu. Per metus bubiškiui tenka ir po penkiolika katilų šiurpos išvirti.

Senokai aštuoniasdešimtmetį perkopusiam vyrui energijos, aktyvumo galima tik pavydėti. Su žmona bubiškis dainuoja saviveiklos kolektyve, dalyvavo Šimtmečio dainų šventėje. Iš sostinės parsivežė gerų įspūdžių.    

Dalia KARPAVIČIENĖ

Facebook komentarai