Sorry, you need to enable JavaScript to visit this website.
Pereiti į pagrindinį turinį

C1

dojusagro

Gyvų sėklų šventėje duoklė praeičiai ir žvilgsnis į ateitį

Autorius: Agroeta
Gyvų sėklų šventėje duoklė praeičiai ir žvilgsnis į ateitį
Gyvų sėklų šventėje duoklė praeičiai ir žvilgsnis į ateitį
Printer Friendly, PDF & Email

(Klaipėda, balandžio 8 d.) Vos pajutus atbundančios gamtos alsavimą, Klaipėdos rajone, Doviluose, surengta sėklų šventė „Pasėkime ateitį“. Antrąkart organizuotas originalus ir savitas renginys sulaukė didelio susidomėjimo: žemę, gamtą, augalus, sodus ir daržus mylintys bendraminčiai turėjo ką vienas kitam papasakoti, o taip pat norėjo ir daug ko išgirsti. Idant patirtis taptų dar turtingesnė, o kiekvieno gyvenimas – pilnavertiškesnis ir sveikesnis.

Siekia išsaugoti paveldą

Prie Dovilų pagrindinės mokyklos durų visus šventės svečius pasitikusio renginio sumanytojo ir organizatoriaus ekologijos ir aplinkotyros mokslų daktaro Algirdo Švanio  žodžiais, gyvų sėklų šventės tikslas – atkurti tradicinį sveiką gyvenimo būdą, skatinti auginti savo sodus, rinkti sėklas ir puoselėti aplinką. Dalintis sėklomis ir augalais labai svarbu, siekiant išsaugoti paveldą ir puoselėti augalų įvairovę. Tad sambūris esą yra daugiau nei pagalba sodininkams mėgėjams – tai neginčijamas indėlis į šalies bioįvairovės puoselėjimą. „Ūkininkauju nuo 16 metų, visą laiką maistui užsiauginu savų daržovių ir vaisių. Pomidorus norėjau auginti ne šiltnamyje, tiesiog lysvėje. Pirktinės veislės manęs netenkino skoninėmis savybėmis, todėl vis ieškojau senųjų. Radęs, iš karto įsigijau skanių pomidorų, moliūgų, agurkų, todėl labai noriu atkurti kultūrinį paveldą“, – kalbėjo A. Švanys. Pasak jo, prekybos vietų asortimente siūlomos trisdešimties pomidorų veislių sėklos – beveik visiškas nulis. Juk anksčiau kiekviena sodyba, kiekviena giminė turėdavo savo giminės sėklas ir tos sėklos prisitaiko prie žmonių poreikių, prie žemės sklypų specifikos. Sėklos būdavo skirtingos, o dabar tai nunyko. Kalbant moksliškai, tai per pastaruosius šimtą metų išnyko 75 procentai kultūrinių augalų veislių. Tai yra didžiulė bioįvairovės problema.

Mokslų daktaras Algirdas Švanys džiaugėsi, jog sėklų mainai renginio metu vyksta legaliai, nes pagaliau įteisintas sėklų mainų procesas.

Sėklų - iš banko

Nemažai lankytojų sulaukusiame renginyje buvo galima apsikeisti ir įsigyti ne tik ropių, pupelių, moliūgų, bet ir pomidorų, burnočių, graikinių riešutmedžių sėklų. Po sėkmingų mainų sodininkai ir daržininkai skirstytis neskubėjo. Daugeliui rūpėjo sužinoti, kuo senosios, lietuviškos augalų sėklos geresnės bei pranašesnės už hibridines.

Savo patirtimi mielai sutikęs pasidalinti Valdas Stokna tvirtino: senomis veislėmis vadintinos bent penkias dešimtis metų skaičiuojančios veislės. Šiuolaikinės naujos augalų veislės, kurių sėklų pilni prekybos centrai, skirtos intensyviai žemdirbystei. Senosios –  mėgėjų daržams ir darželiams. Selekcininkai, besidarbuojantys prie naujų veislių sėklų kūrimo, turi kelis tikslus: siekia, kad jos atneštų kuo didesnį pelną, derlius būtų geros prekybinės išvaizdos ir transportabilus. Į skonines savybes ir naudingumą žmogui nekreipiama jokio dėmesio. Senosios lietuviškos veislės yra labiau prisitaikiusios prie vietinių augimo sąlygų,  nereikalauja daug trąšų, apsaugos priemonių nuo ligų ir kenkėjų, gilaus žemės dirbimo. Gal derlius užauginamas mažesnis, bet energijos bei lėšų jį užauginti reikia mažiau.

Valdas Stokna apgailestavo, kad parduotuvėse nėra senų, prieš 50-100 metų augintų augalų veislių sėklų, kurios labai tinka gamtinei ar ekstensyviai žemdirbystei. Jų galima įsigyti nebent Babtuose, tačiau čia siūlomas asortimentas labai menkas ir nepatenkina daržininkų lūkesčių.  Užtikrintai savo mintis dėstantis vyras visus kvietė kooperuotis ir patiems kurti sėklų banką, nes vienas, nors ir labai entuziastingas, žmogus visų daržovių sėklų nepajėgus padauginti. „ Jeigu jungsimės ir vieni auginsime ropes, kiti kopūstus, treti griežčius, greitai turėsime daug senų veislių, kurios žmoniją maitino ištisus šimtmečius“, – idėją viešumon kėlė V. Stokna.

Sėklos prilygsta stebuklui

Gamtos ir augalų mylėtoja, Vilniaus universiteto Botanikos sodo vyriausioji specialistė Edita Jakubauskaitė susirinkusiems papasakojo, kaip pati įvardijo, apie techninę  sėklų pusę. Gamtininkės žodžiais, ypač pavasarį labai dažnai klausiama, kodėl sėklos nesudygsta. Tai, pirmiausia, atsitikti gali dėl vabzdžių kaltės. Jiems nevisiškai apdulkinus žiedą, nebūna gero derliaus. Pavyzdžiui, braškė užmezga tik dalį uogos, riešutų kevalai būna tušti, nors iš išorės pastarieji atrodo nepažeisti. Tai įtakoti gali ne tik vabzdžiai, bet ir vėjas, šalta vasara ar net netinkama augimo vieta. Atokiau augantys augalai lieka dalinai arba visiškai neapdulkinti.

Sėklos labiausiai nukenčia nuo kenkėjų. Vaisiaėdžiai pažeidžia ir minkštimą, ir sėklas. „Dažnai kenkėjai esti labai maži, mes jų plika akimi net nematome, o paskui stebimės, kodėl sėklytės nesudygo. Jos būna pažeistos“, – kalbėjo E. Jakubauskaitė. Sėklose labai mėgsta įsikurti grūdinukai, jų „iškados“ taip pat iš augalo atima gyvybę. Ji prarandama ir užpuolus ligoms. Kekerinis pūvinys supūdo vaisius ir sėklas.

Augalų žinovė atskleidė sėklų paplitimo būdus. Po pasaulį joms pasklisti padeda įdomi  forma. Iš vienos vietos į kitą nukeliauja kabliukais užsikabinusios už drabužių, gyvūnų plaukų, sklęsdamos pūkeliais, plaukdamos upe. Idant galutinai visi patikėtų, kad sėkla yra stebuklas, Edita Jakubauskaitė pakvietė pasivaišinti dilgėlių sėklų tortu.

Prieskoniai egzistavo nuo senų laikų

Doviluose  šurmuliavusiame renginyje didelio susidomėjimo sulaukė Edita Nurmi. Jau ne vienerius metus klaipėdiškė inžinierė, įmonės, gaminančios detales kruiziniams laivams, vadovė laisvalaikus skiria savo pomėgiui. Ji gamina valgius pagal senovinius vikingų receptus ir jais vaišina įvairių švenčių dalyvius bei dalijasi sukaupta informacija.

Veikli moteris sako, norinti įrodyti, kad vikingų laikotarpiu žmonės nesimaitino vien tik riešutais ar šaknelėmis. „Mūsų protėviai valgė labai skanų ir aromatingą valgį. Patiekalams skonį suteikdavo prieskoniai, kurių jie tikrai nestokojo. Kuomet žmonėms į burną įdedi anuometinio maisto gabalėlį, jie negali patikėti, kad jis nebuvo nei prėskas, nei neskanus“, – intrigavo Edita.

Duona senaisiais laikais buvo kepama iš dilgėlių. Miežius užsiauginti būdavo gana sunku – kur kas lengviau ir paprasčiau nueiti į patvorį ir čia prisiskinti dilgėlių. Prieš daugiau nei 100 metų žmonės daug naudojo  judrų, kalendrų sėklų. Mėsą gardino pipirlape, nes pipirų tuo metu nebuvo. Į mėsą dėdavo ir bitkrėslių. Su šiuo augalu protėviai labai draugavo, nes jis atbaidydavo muses ir kitus parazitus bei taip ją išsaugodavo nesugedusią.

 Senovinius receptus iš Skandinavijos muziejų gaunanti moteris atviravo:  žinios apie laukinių morkų sėklas nemenkai šokiravo. Jas, turinčias pipirų skonį, sumaišius su pipirlape, išeina kone tikri čili pipirai. O išdžiovinus ir sumalus snaputį, galima turėti beveik šiandieninį imbierą. Šeivamedžio žiedynai, sumaišyti su pienu, dovanoja mums įprastą ir daugelio mėgstamą pudingą. „Skonis nepakartojamas,  – tvirtino E. Nurmi.  – Šis derinys, vėlgi, mane labai nustebino ir tapo didžiuliu atradimu. Juk einant pro šeivamedį, norisi sukti nosį į šoną ir tikrai negalvoji, kad jis toks skanus“.

Netrūko nieko

Bendraminčių sambūryje, kurio tikslas – atkurti tradicinį sveiką žmonių gyvenimo būdą auginti savo sodus, daržus, sėklas ir puoselėti augalų įvairovę, netrūko nieko. Paskaitų, suteikusių nemažai žinių, tarpuose galėjai diskutuoti, klausti ir rasti atsakymus, į rūpimus klausimus, šokti, sukiotis mugėje. O ji, kaip ir visos, viliojo kaip įmanydama: arbatų ir prieskonių mišiniais, augalų hidralatais, austais takais ir takeliais, kadagių smilkalais. Su žmonėmis ir tarp žmonių mėgstantis sukiotis Algirdas Pronskus džiaugėsi, jog vis daugiau tautiečių renkasi ir gali pasiūlyti sveikatai ir gerai savijautai pasitarnaujančių produktų. Jis pats kanapių, linų, moliūgų sėklų aliejus pradėjo spausti, saldainius be cukraus daryti, avižas, grikius auginti  – Klaipėdą iškeitęs į kaimą. Čia suradęs dvasinę ramybę, ėmėsi visiškai naujos veiklos, kuri pakoregavo jo paties sveikatą ir, tiki, kitų.

Jurga SAJENKIENĖ

Autorės nuotr.                  

Facebook komentarai

T Hegvita agro