Sorry, you need to enable JavaScript to visit this website.
Pereiti į pagrindinį turinį

C1

dojusagro

Gyvenimo patirtis: kaimai su keliomis karvėmis alsuoja gyvybe, o kur plyti bekraščiai javų laukai – stūkso sodybos užkaltais langais

Autorius: Daiva BARTKIENĖ
Eglės Dragūnaitytės ir Rimanto Patašiaus kelionės akimirkos.
Eglės Dragūnaitytės ir Rimanto Patašiaus kelionės akimirkos.
Printer Friendly, PDF & Email

Gelgaudiškietė Eglė Dragūnaitytė – tapytoja, jos gyvenimo draugas Rimantas Patašius – inžienierius, abu turi širdžiai mielus darbus ir kasdienybę paįvairinančių pomėgių, tačiau maloniausiu gyvenimo dalyku vadina ūkininkavimą. Gelgaudiškiečiai savo sodyboje apgyvendino bites, o pievas paskyrė avims. Mikroūkininkavimo idėja jie užsikrėtė keliaudami po Europos kaimus.

Nustebino pagarba ūkininkui

Šią vasarą Eglė ir Regimantas keliavo per Ispaniją. Astūrijos regione jų širdys dainavo: prie Biskajos įlankos, kur žalia kaip Lietuvoje, laikoma labai daug gyvulių – visose pakelėse ganosi mėsinių ir pieninių karvių bandos. Visą Ispaniją ratu per kelias vasaras apvažiavę gelgaudiškiečiai pastebėjo, kad didelėje šalyje labai skiriasi ūkininkavimo sąlygos, tačiau gyvulių laikoma net ten, kur žolės beveik nėra. Pietų regionuose be avių ir ožkų daugiau nieko nepamatysi, bet jos keliautojams ir buvo įdomiausios.

Šiemet R. Dragūnaitytė svečiavosi Astūrijoje – paviešėti pakvietė pedagogė Maria Pilar Gazquez, su kuria susipažino mokykloms dalyvaujant tarptautiniame projekte. Šios kelionės atradimu tapo Astūrijos regiono rengiama tradicinė žemės ūkio paroda. Tokias parodas turi kiekvienas Ispanijos regionas.

„Astūrijoje žemės ūkio paroda turi gilias tradicijas – šiemet ji vyko 45 kartą. Pamatę skelbimą ir išsiaiškinę, kur paroda vyksta, nusprendėme būtinai ją aplankyti, nes gyvuliai mums įdomūs. Tačiau tai, ką pamatėme Astūrijoje, pranoko visus lūkesčius. Tokios pagarbos žmogui, žemei, gyvuliui, kokią su meile skiria ispanai savo ūkininkams, niekur kitur tikriausiai nebepamatysime“, – portalui „Agroeta“ sakė iš kelionės sugrįžusi E. Dragūnaitytė.

Kasmetinei žemės ūkio parodai rengti Astūrijoje pastatyti specialūs paviljonai, vidury jų – didžiausios tribūnos, prieš kurias vyksta galvijų pasirodymai. Gelgaudiškiečiai stebėjosi, matydami, kaip prieš pasirodymus gyvuliai prausiami, šukuojami, kvėpinami, kedenamos jų uodegos. Vyksta net jaučių jėgos varžybos.

Bet labiausiai keliautojams iš Lietuvos įsiminė nepaprastas gyvulių grožis ir jaukumas. Beveik visus gyvulius parodoje prižiūrėjo ūkininkų vaikai. Didžiulę karvę vedė kelių metų vaikas. Jautį kaip tanką, pasak Eglės, į areną išvedė smulkutis vaikinukas. Jei toks pajudėtų – traiškytų tribūnose sėdinčius žmones.

„Bet jokio triukšmo, jokio baubimo, jokios sumaišties ir blaškymosi! Kiekviename žingsnyje jaučiama pagarba gyvulius auginantiems žmonėms. Ir ten, kaip pas mus, žmonės ieško lengvesnio būdo išgyventi, todėl ūkininkavimas itin gerbiamas. Tą jutome stebėdami gražiausius gyvulius auginančių ūkininkų apdovanojimų iškilmes. Esame buvę ir Lietuvoje rengiamose parodose, tačiau nieko panašaus pamatyti neteko“, – sakė Astūrijos žemės ūkio parodoje tvyrojusia nuotaika susižavėjusi gelgaudiškietė.

Ją nustebino ir tai, kad parodos lankytojams sudaromos visus sąlygos patogiai atvykti ir smagiai praliesti laiką. Nemokamas ne tik parodos lankymas, bet ir automobilių stovėjimo aikštelė, kurią saugo policijos ekipažas. Atskirai įrengti maitinimo vietų paviljonai, kviečiama įsigyti ekologinės žemės ūkio produkcijos.

Keliauja tik kaimo keliais

Kiekvieną vasarą į Europą automobiliu išsiruošiantys gelgaudiškiečiai neslepia, kad jų tikslas – ne turistų pamėgti objektai. Eglei ir Regimantui įdomus paprastų europiečių, ypač kaimo žmonių, gyvenimas. Todėl jie dažniausiai keliauja ne greitkeliais, o paprastais kaimo keliais. Yra ir privalumo – sutaupomas kelių mokestis, kuris, pavyzdžiui, Prancūzijoje yra labai didelis.

Mėgaudamiesi kelionėmis, Eglė ir Regimantas fotografuoja pakelėse atsiveriančius vaizdus. Fotoobjektyve dažniausiai atsiduria pakelėse besiganantys gyvuliai.

Ypač daug jų, pasak E. Dragūnaitytės, yra Prancūzijoje. Daugiausia – šarolė ir aubrakai. Skirtinguose regionuose ūkininkai renkasi skirtingas gyvulių veisles, bet dažniausiai – visi tas pačias, kad būtų lengviau kooperuotis parduodant mėsą ir prieauglį.

„Prancūzijoje nuo kalniukų toli matyti. Užkopę pasidairyti į apylinkes, vienu metu matėme keturias karvių bandas. Į akis krito, kad jos labai mažos – laikoma nuo kelių iki keliolikos gyvulių. Tas pats ir Ispanijoje“, – portalui „Agroeta“ pasakojo E. Dragūnaitytė.

Tapytoja pastebėjo, kad ten, kur auginama daugiau gyvulių, kaimukai labai seni ir gražūs – visur žydi gėlės, o juose gyvenantys žmonės spindi laime. Tačiau regionuose, kur žvilgsniu neaprėpiami javų laukai, padėtis priešinga – kaimai apleisti, negyvu, stovi sodybos užkaltais langais.

Todėl grįžus iš kelionės po Europą, gelgaudiškietę visada skaudžiai stebina pliki Lietuvos laukai – gyvybės juose jau beveik nebeliko, žmonės baigia išnaikinti gyvulius. „Karvės žiūrėti jau dabar važiuojame į Ventspilį“, – piktinasi E. Dragūnaitytė.

Europiečiams kvapai netrukdo

Tapytoją ir juokina, ir piktina Lietuvoje kurstoma isterija dėl kvapų, nes pataruoju metu žmonės pamiršo, kad kaime visada buvo auginami gyvuliai, o srutos ir mėšlas – natūraliai atsirandančios „maisto gamybos atliekos“.

E. Dragūnaitytė pastebėjo, kad nė vienoje senojoje Europos šalyje nesigėdinama statyti kempingo šalia fermos.

„Rugpjūčio mėnesį Prancūzijoje tvyro visai ne levandų, o srutų ir mėšlo kvapas – niekas nesipiktina, nes dar, matyt, žino, kad maistas auga pagal savo taisykles. Norvegai vieną galą ganyklos pjauna, o kitą jau srutomis laisto – ir tai daroma visai šalia pasaulinio lygio turistinio objekto. Jei kam nepatinka, gali nosį užsikišti“, – juokiasi gelgaudiškietė.

Norvegijoje laikoma maždaug 2 mln. avių. Šiaurėje jos bastosi ir namus susiranda pačios – dėl to Norvegiją internautai vadina laimingų avių šalimi. Ne tik Norvegijoje, bet ir Šveicarijoje, Prancūzijoje automobilių vairuotojai kelyje paslaugiai laukia, kol gyvuliai pereis kelią. Korsikoje lietuviai matė užrašą, įspėjantį paplūdimio lankytojus nesiartinti prie galvijų, nes bulius gali norėti apginti savo panas. Šveicarijoje turistus užrašai perspėja, kad karvė gins savo veršiuką, jei eisi per arti.

„Prancūzijoje tarp bažnyčios, kapinių ir gyvulių aptvaro palikta tik tiek vietos, kad galėtum praeiti ir pravažiuoti. Belgijos miesteliuose mėsiniai galvijai išsitenka tarp namų likusiame laisvame plote, nors jo tėra tiek, kiek užima pora mūsų sodybų. Mūsų šalyje prikuriama daugybė su sveiku protu nesiderinančių neva tai „europinių“ reikalavimų, o žmonės nori iškart uždirbti labai daug, gal dėl to ir maistas brangus“, – svarsto visą gyvenimą kaime praleidusi tapytoja.

Iš kelionių – avys

Prieš keletą metų, grįžę iš kelionės po Prancūziją, gelgaudiškiečiai nusprendė įsigyti avių – sako, kad sužavėjo peizažas prie Sant Mišelio. Gyvenant bute nebuvo sąlygų ūkininkauti, todėl Eglė ir Regimantas nusprendė įsigyti sodybą. Gelgaudiškio miestelio pakraštyje jie atnaujino šimtametį namelį, palikdami jame viską, kas šią vietą per šimtmetį pavertė unikalia.

Prieš keletą metų įsikūrę pakalnėje, kaimo inteligentai pirmiausia sode apgyvendino bites. Paskui jas į sodybą atkeliavo avys. Pasak Eglės, jas lengva auginti, ne per didelės,  o svarbiausia – jų mėsa  skani ir sveika. Savo mišrūnes gelgaudiškiečiai iš pradžių kergė su vokiečių juodagalvių veislės avinu, dabar turi prancūzų šarolė veislės „kavalierių“, todėl jau augina antros kartos mėsines avis.

E. Dragūnaitytė tikina, kad gyvuliai jų nepririša prie namų. „Mūsų draugai vilniečiai tik ir laukia, kada mes išvažiuosime – su malonumu atvyksta atostogauti ir pasimėgauti gyvenimu gamtoje. Norinčių prižiūrėti avis yra ir daugiau, galėtume iš savo atostogų daryti verslą“, – juokiasi Eglė.

Kaimo inteligentų ūkį galima pavadinti natūriniu. Mėsą jie maino į vietinio ūkininko užaugintus grūdus, vasarą kaimynams skolina avis sodams „nušienauti“.  Išdirba ir  kailius – net katinas miega ant minkštučio švelnaus avikailio. Eglė neslepia, kad jiems su Regimantu labai tinka toks gyvenimo būdas, o gyvuliai jam priduoda įvairovės ir suteikia galimybę sveikai maitintis.

Facebook komentarai

T Hegvita agro