Sorry, you need to enable JavaScript to visit this website.
Pereiti į pagrindinį turinį

C1

dojusagro

Graikinius riešutmedžius prisijaukinti nesunku

Autorius: Jurga SAJENKIENĖ
Alvydas Užkuraitis tikisi, kad graikiniai riešutai ilgainiui taps jo pragyvenimo šaltiniu. Jurgos Sajenkienės nuotr.
Alvydas Užkuraitis tikisi, kad graikiniai riešutai ilgainiui taps jo pragyvenimo šaltiniu. Jurgos Sajenkienės nuotr.
Printer Friendly, PDF & Email

Valakų kaime (Joniškio r.) gyvenantys Vida ir Alvydas Užkuraičiai apie graikinius riešutmedžius kalba su didžiausiu užsidegimu. Sutuoktiniai puoselėja daugiau kaip hektaro plote auginamą riešutmedžių giraitę ir ją artimiausiais metais žada gerokai išplėsti. „Dėl savęs ir savo atžalų. Vaikai neplanuoja palikti Lietuvos, nori savo gerovę kurti gimtinėje“, – kalbėjo dviejų dukrų tėvai, tikintys, jog po penkerių metų riešutai įstengs išmaitinti šeimą.

Pavėlavo, bet ne beviltiškai

A.Užkuraitis apgailestavo, jog graikinius riešutmedžius pradėjo auginti tik įžengęs į penktą dešimtį – prieš 12 metų. Ankstesnė pradžia jau būtų garantavusi tvirtą pagrindą ir apie svajones nereikėtų kalbėti būsimuoju laiku. „Prieš daugiau nei dešimtmetį, matyt, nebuvome tokie sąmoningi. Mintys skraidė kažkur kitur arba mes jų neįstengėme tinkamai surikiuoti,“ – sakė keturiasdešimtmečio slenkstį peržengęs pašnekovas. – „Jei būtume laiku susizgribę, riešutmedžiai dabar augtų ne vieno, o trijų hektarų plote ir jie jau gausiai derėtų bei džiugintų derliumi. Ačiū Dievui, kad visai nepavėlavome“.

Dabar Užkuraičiai yra pasisodinę 120 graikinių riešutmedžių. Vieni jų skaičiuoja penktus, kiti aštuntus – dešimtus metus, treti dar visai nedidukai, laukiantys pavasario ir įkurdinimo žemėje. Darbo nebijantys sutuoktiniai planuoja plantaciją plėsti, nes turimi riešutmedžiai puikiai dera, o ir planų esama ambicingų. Be to, draugai bei pažįstami, bendradarbiai nuolat teiraujasi, kada bus galima įsigyti Joniškio pašonėje užaugintų ekologiškų riešutų. Vairuotoju dirbantis vyras atviravo: vis tik nemažai žmonių daliai  graikiniai riešutmedžiai – egzotika.

Idėją pametėjo močiutė

Sutuoktiniams riešutmedžiai seniai ne naujiena. Atsikraustę gyventi į Alvydo prosenelių sodybą, tarp tarpstančių obelų ir kriaušių iškart pamatė augantį riešutmedį. Nenustebo, nes puikiai žinojo, jog močiutė Bronislava Užkuraitienė buvo nenuilstanti augalų mylėtoja, nebijojusi į kiemą įsileisti tuomet dar nematytų negirdėtų augalų. Sode augo daug rožių, persikai, abrikosai, taip pat ir minėtasis riešutmedis. Pastarąjį kasdien matantis anūkas tiksliai nežino jo amžiaus. Spėja – devyniasdešimt metų, o gal ir penkeriais daugiau. Skaičiavimuose kliaujasi į aštuntą dešimtį įkopusio kaimyno pasakojimu. Besimokydamas pradinėse klasėse, jis, tuometinis vaikas, dabar jau senukas, į sodą ateidavo pasirinkti riešutų.

Alvydo žodžiais, giminės žemėje paliktas močiutės riešutmedis pametėjo idėją pasodinti  visą jų giraitę. „Pagalvojome, jeigu šitas auga, tai ir kiti augs. Nesvarbu, kad tai ne mūsiškis augalas“, – kalbėjo jis.

Raitotis rankoves ir imtis darbo skatino ir matomos perspektyvos. Obuolių, kriaušių, slyvų neapsimoka auginti, nes mūsų rinka vaisiais jau seniai užpildyta. Graikinių riešutų paklausa yra didelė, todėl šie augalai Lietuvoje vis populiarėja ir didėja augintojų gretos. Po darbo rajoninio laikraščio redakcijoje vyrą palinkti prie žemės skatina ir dar viena aplinkybė. Kadangi graikiniai riešutmedžiai gana ilgaamžiai, auga 300-500 metų ir daugiau, juos bus galima perduoti vaikams, anūkams ir proanūkiams.

Vyrui antrinusi Vida Užkuraitienė patikslino –  dukros Evelina ir Gabija jau dabar nemažai prisideda prie riešutmedžių auginimo, tad yra ramūs – palikimą mergaitės mielai priims ir tęs pradėtus darbus.

Priežiūros ypatumai

Daugiau nei hektaro plote augančią giraitę tenka akylai prižiūrėti. A. Užkuraitis nesutinka su sakančiais, jog graikiniai riešutmedžiai –  neįnoringi ir lengvai auginami medžiai. Neva užtenka tik iškasti duobę ir pasodinti. Vadovaujantis tokia nuostata, augintojo teigimu, riešutmedžiai skurs, neaugs, mažai derės, o jei derlius ir bus, riešutai bus nedideli. Kad įsitikintume šiais žodžiais, parodė savuosius, sveriančius po 52 gramus. Įprastai būna 15-25 gramų.

Norint džiuginančio derliaus, labai svarbu augalus laistyti. Tai ypač aktualu pastaraisiais metais, kuomet vis labiau kankina sausra. Kas dešimt dienų ant 120 medelių išlieja 6 kubinius metrus vandens. Mažesniesiems užpila po kibirą, didiesiems 3-5, o pačiam didžiausiam ir seniausiam nepagaili ir 10. Trūkstant ir stokojant drėgmės, ima byrėti riešutai, nes medis nebegali jų visų išmaitinti. 

Jėgų negaili ir augintinių mulčiavimui kompostu. Kiekvieną rudenį jo, kartais dar ir perpuvusio mėšlo, gausiai papila aplink kiekvieną medelį. Dalindamasis patirtimi, Alvydas atkreipė dėmesį – komposto jokiais būdais negalima dėti arti kamieno, būtinai reikia atitraukti 20-30 cm. Antraip, pasislepia medžio kaklelis ir augalas pradeda skursti, dusti. Gali pradėti veistis graužikai.

Dar labai svarbu tinkamai medelius pasodinti. Jei tai bus daroma pavasarį, duobę ruošti reikėtų jau dabar – rudenį. Ji turi būti 70 cm gylio ir 1 metro skersmens, kupina juodžemio sumaišyto su kompostu. Per žiemą viskas susislėgs, sukris ir bus galima įkurdinti sodinuką. Pasodinus ne itin purioje žemėje, augalas sunkiau įsišaknys, gali greitai pritrūkti maistinių medžiagų.

Graikinius riešutmedžius geriausia sodinti saulėtoje ir vėjų neperpučiamoje vietoje. Nesant užuovėjos, didelė tikimybė, jog augalai pavasarį kiek apšals. Vienam riešutmedžiui būtina skirti maždaug arą žemės, nes medžiai užauga labai dideli ir galingi.

Kaip ir visus vaismedžius, būtina genėti. Alvydas su žmona šio darbo imasi ketvirtaisiais metais – paaugusiems medeliams palieka vienuolika šakų. Vyresnių medžių nebegeni. Jei mato, kad viena šaka užstoja kitą, nepaklusniąją pririša prie kuoliuko. Po metų situacija būna suvaldyta.

Pomėgis pamažu virsta verslu

Tinkamai prižiūrint ir sudarius geras augimo sąlygas, graikiniai riešutmedžiai derėti pradeda septintaisiais metais. Brandūs, sulaukę 70-100 metų medžiai duoda nuo 300-500 kilogramų derlių. A. ir V. Užkuraičiai savo sode užaugintais riešutais jau džiaugiasi ne vienerius metus. Nuo kai kurių riešutmedžių priskina po 20 kilogramų. O po penkerių, tikisi, riešutai gebės išmaitinti ir šeimą. „Dabar abu turime darbus, riešutmedžiai tėra hobis, bet ateityje jis turėtų tapti pragyvenimo šaltiniu. Esu sugalvojęs šeimos ūkio pavadinimą, prekinį ženklą“, – ankstesnę mintį tęsė pašnekovas.

Konkurencija nebaimina, nors ji ir nėra maža. Didžiausi rinkos varžovai yra lenkai, ukrainiečiai, tačiau jų užauginti ir atvežti graikiniai riešutai nuo Lietuvoje užaugintų skiriasi kaip diena nuo nakties – spalva ir skonis visai kitokie. Pramoniniu būdu apdoroti riešutai kur kas aitresni, sprangesni ir neturi išraiškingojo poskonio.

Subrendę riešutai byrėti pradeda po pirmųjų šalnų rugsėjo pabaigoje –  spalio pradžioje. Prieš tai jie ant medžio paruduoja ir, tarsi kaštonai, įskėlę savo apvalkalą, išsilukštena. Tiesa, iš karto jų skanauti negalima. Būtina nuplauti ir gerai išdžiovinti, idant pasišalintų jodo perteklius. Antraip, bus aitrūs ir neskanūs. Geriausias skonio savybes įgauna po 2-3 savaičių.

Didžiuodamiesi A. ir V. Užkuraičiai parodė ne tik dydžiu išsiskiriančius riešutus, bet ir riešutmedžių sodinukus, surikiuotus  šiltnamyje, kuriame dar neseniai derėjo agurkai ir pomidorai. Rudenį surinktus ir per žiemą išlaikytus riešutus darbščioji šeimyna pasodina į vazonus ir kelis metus juos „apšokinėja“. Juk verta. Jie pavasarį sutūps žemėje, pratęs pradėtus darbus ir padės siekti svajonės.

Jurgos Sajenkienės nuotraukos.

Facebook komentarai

T Hegvita agro