Sorry, you need to enable JavaScript to visit this website.
Pereiti į pagrindinį turinį

C1

C1

Gėlių karalystės užkerėta

Autorius: Jurga SAJENKIENĖ
J. Varnienė. Asmeninė nuotr.
J. Varnienė. Asmeninė nuotr.
Printer Friendly, PDF & Email

Šiaulietės Jolantos Varnienės meilę gėlėms galima palyginti su jūra – ji dinamiška ir nenuspėjama, turi daug spalvų ir nuotaikų, o atgarsiai, lyg dūžtančių bangų purslai, paliečia kiekvieną šalia esantį.

Vienu augalu ar viena kolekcija neapsiriboja

Užtenka vos kelias keliolika minučių pabendrauti su žavia moterimi ir tu savo kieme jau nori auginti impozantiškuosius pentinius, astilbes, veronikas, pilnavidures ar žemaūges ramunes, flioksus, viendienes. Modama jų pusėn Jolanta patikslina: pastarosiomis gražuolėmis nebe itin žavisi. Dėl jų, sako, aikčiojo prieš keletą metų, dabar jų vietą užėmė alūnės – gerberas primenančios ežiuolės.

„Kasmet įsimyliu vis kitą augalą, pasvaikčioju ir vėl dairausi naujo favorito. Prie vienos gėlės neprisirišu, o kam? Juk tiek yra gražių augalų, norisi visus pačiupinėti, prisijaukinti. Myliu ne tik daugiametes gėles, vienmetes taip pat. Kokios įspūdingos palergonijos, begonijos. Net smilgos labai traukia dėmesį, nors jos nežydi, bet kaip įspūdingai ir lengvai plaikstosi vėjyje, negali atitraukti akių“, – žavisi pašnekovė.

Pamačiusi naują augalą ir juo susidomėjusi, viena rūšimi neapsiriboja. Visuomet nori turėti kolekciją, idant matytųsi kaip veislės varijuoja žiedų spalvomis ir atspalviais, aukščiais. Nors kartais skirtumai matomi tik labai gerai įsižiūrėjus, gėlininkei jie labai svarbūs. Juk selekcininkai turi nemažai padirbėti, kad gėlės suknelėje atsirastų net ir mažytis raštas. Ieškoti, dairytis naujo augalo verčia smalsumas ir savotiškas sportinis interesas.

Meilė ežiuolėms amžina

Dar visai neseniai galėjo pasigirti didžiule vilkdalgių kolekcija. Šiuo metu nebeturi, atsisakė dėl pernelyg trumpo žydėjimo. Jolantos žodžiais, metus laukus neprilygstamų ir išskirtinio grožio žiedų, jais, ypač jei karšta vasara, net nespėji pasidžiaugti.

„Apskritai, dideli karščiai gerokai sutrumpina visų daugiamečių gėlių žydėjimą. Kartais net atrodo, kad jį praleidai, nepastebėjai, – sakė moteris. Šiemet kaitra pernelyg greitai pasiglemžė  bijūnų žiedus“. Itin mėgstamų bijūnų, kitaip dar vadinamų pinavijomis, panavijomis, pivonijomis, nežada išsižadėti, tuo metu lelijas, viendienes netolimoje ateityje žada paleisti.

Prakalbusi apie nuolatinę augintinių kaitą, J. Varnienė akimirkai susimąstė, kiek truks prieš penkerius metus gimęs susižavėjimas ežiuolėmis. Dabar atrodo, jog nesibaigs niekada – taip jos savo nereiklumu, ilgu ir gausiu žydėjimu bei spalvų įvairove – pakerėjo. Dauguma veislių žydi nuo liepos pradžios iki rugsėjo pabaigos.

„Ežiuolės išleidžia daug pumpurų, jie ir ištęsia žydėjimą, nukelia į vėlesnį laiką. Daugelio augalų žydėjimas jau būna nuslūgęs, o ežiuolės vis dar žydi. Net ir rugsėjį jos išskleidžia žiedus. Žinoma, tik reikia nukarpyti nužydėjusius žiedynus. Kitaip, augalas brandins sėklą ir atiduos energiją jai, o ne naujam žiedui“, – aiškino patyrusi gėlininkė.

Taisyklė galioja visoms daugiametėms gėlėms. Nuo senų laikų kaip vertingas vaistinis augalas augintas ežiuoles geriausia įkurdinti saulėtoje vietoje ir lengvoje žemėje. Joms ypač tinka priesmėlis.

Nuolatinis rūpestis

Patarimų niekuomet negailinti gėlininkė prieš keletą metų buvo, kaip pati juokauja, „įklimpusi“ ramunėse. „Kokių tik buvo ant svieto, visas turėjau“, – šelmiškai šyptelėjo ir po akimirkos pridūrė, jog ir dabar jų turi į valias. Lysvėse tarpsta žemaūgės, tolėliau – aukštaūgės, išsiskiriančios ne tik ūgiu, bet ir žiedlapių faktūra. Visos iki vienos įspūdingos ir įdomios.

Jolantos teigimu, ramunės išties vertos dėmesio ir papuoš kiekvieną darželį, tačiau visada reikia atsiminti vieną pagrindinę priežiūros ypatybę: ramunes būtina kas 4 – 5 metus persodinti. Jų šaknynas didžiulis, todėl ilgainiui, neišskaidžius, jis ima stokoti vietos, kol galiausiai išnyksta.

Karts nuo karto atnaujina visus savo augalus – kasa naują lysvę ir joje sutupdo išskaidytas gėles. Taip, nuolat darže keliaudama, užtikrina jų jaunystę ir tvirtumą, nes iš patirties žino, jog seni augalai nebeturi ir stokoja energijos žiedų krovimui ir gausiam žydėjimui. O jis itin svarbus. Juk dėl jo jau kone du dešimtmečius auginamos gėlės sau ir grožį mėgstantiems šiauliečiams.

Graži gyvenimo misija

Jolanta užaugo gėlių apsuptyje, nuolat matė tėvus besidarbuojančius šiltnamyje. Tačiau ji savo ateities su gėlėmis nenorėjo sieti. Meniškos prigimties moterį viliojo menas, bet galiausiai pasidavė augalų vilionėms. Tiesa, meno taip pat neapleido. Šaltuoju metų laiku tapo paveikslus, lipdo keramikos dirbinius, mezga. Pavasarį ir vasarą skiria kitokiai veiklai: kuria kompozicijas, įvairiaspalves gėles plukdo į žiedų jūrą. Moters žodžiais, gyvenimo misija kurti grožį – tikrai labai prasminga, nors darbas su gėlėmis gana sunkus, nuovargis dažnai lenkia kojas, tačiau dirba pakylėta – juk visi ateina tik su gera nuotaika.

Jolanta turi nemenką būrį  pirkėjų, nuolat jos ieškančių turguje ir užsukančių tiesiai į namus. Pasitikėjimą užsitarnavo nuoširdumu, gebėjimu išgirsti kiekvieno norą ir lūkestį. „Niekuo nieko nepapirkinėjau, – juokėsi, pasiteiravus, kur slypi populiarumo paslaptis. Svarbiausia, bendrauti su žmogumi ir bandyti surasti bendrą kalbą“.

Sėkmės formulėje galima užčiuopti ir dar vieną dėmenį. Išlydėdama savo augalą į naujus namus, jaučia atsakomybę už jį ir jo augimą, todėl kiekvienam pirkėjui paaiškina, kur geriausiai sodinti, kaip prižiūrėti. Pageidaujantiems kompozicijos, pasiteirauja trijų dalykų: kokios spalvos turėtų būti gėlės, kurioje vietoje augs ir kokio aukščio vazone jos bus įkurdintos. Sulaukusi atsakymų, kaip mat pateikia bent kelis variantus. Pirkėjui belieka išsirinkti priimtiniausią.

Gana dažnai gėles perka vyrai. Jolantos žodžiais, tikrai yra nemažai vyrų, mėgstančių augalus.  Kad gėlės tik moterų „nuosavybė“ – stereotipas.

Dairantis po gėlyną ir žvilgsniu palydint vis kitą augalą, pasigedome rožių. Gėlių karalienės, rodos, turėtų tarpti. Tikrai jų norėtų, labai vilioja, bet neturėdama daug vietos, nesijaukina. Rožės, tvirtino, gražiausiai žiūrisi  erdvėje, augdamos niekieno nesuvaržytos. „Net bijau apie jas pagalvoti – kaip mat įtrauktų ir pakerėtų savo burtais. Jos atskiras pasaulis. Visada jas regiu turguje, mugėje, bet praeinu, tarsi nepastebėjus. Bet visuomet ir visur matau kitus augalus ir jiems plačiai atveriu savo kiemo vartus“.

Facebook komentarai

VIDEO GALERIJA