Sorry, you need to enable JavaScript to visit this website.
Pereiti į pagrindinį turinį

C1

A. Gaižutis: Ar apgins Lietuvos miškus “nuo užsieniečių” Seimo narių demonstruojamas patriotizmas?

Autorius: Dr. Algis GAIŽUTIS, Lietuvos miško ir žemės savininkų asociacijos pirmininkas
Printer Friendly, PDF & Email

Seime politikai užsimojo apriboti vienam asmeniui (įskaitant ir susijusius fizinius ar juridinius asmenis) privačios nuosavybės teise galimo įsigyti miško plotą. Jau šį antradienį Seimo darbotvarkėje numatyta balsuoti už ploto apribojimą iki 1,5 tūkst. ha. Nė motais, kad tiesioginių apribojimų nuosavo miško plotui nėra nei vienoje kitoje ES šalyje; o Lietuvoje toks miško žemės sklypų dydžio ribojimas nebūtų taikomas urėdijų valdymo reformos rezultate iš 42 į 1 sujungtai įmonei... Todėl priėmus įstatymo pataisas  VĮ Valstybinė miškų urėdija (VMU)  ir toliau galės valdyti apie pusę visų šalies miškų - 1 089 000 ha miško paskirties žemės, tokiu būdu išlaikydama galimybę būti didžiausia prekybos mediena Lietuvoje rinkos dalyve.

Savo ruožtu, privačius miškus valdantiems galimybė pasiekti bent kiek reikšmingesnę masto ekonomiją bus suvaržyta įstatymu. Apribojus miškų paskirties žemės valdymą iki 1 500 ha, didžiausio rinkoje veikiančio miško savininko valdomas miško plotas maksimaliai galėtų sudaryti tik 0,13 proc. to, ką valdo VMU.

Kaip ir kam gimė sumanymas įvesti apribojimus?

Verta paminėti tris pagrindinius aspektus. Pirma, opozicija prieš keletą metų prispaudė į Seimą išrinktuosius didžiuosius žemvaldžius, kad jei naudojasi teisinėmis spragomis ir apeidami įstatymais nustatytus apribojimus maksimaliam galimos įsigyti žemės ūkio paskirties žemės plotui, vietoje nustatytų maksimaliai galimų 500 ha valdo dešimtimis tūkstančių skaičiuojamus plotus, kasmet gauna už valdomus hektarus milijonais skaičiuojamas ES paramos žemės ūkiui išmokas. Tad pastarieji ieškojo temos, kur nukreipti nuo savęs nemalonų žiniasklaidos bei visuomenės dėmesį.

Antra, spaudoje pasirodžiusi informacija apie užsienio kapitalo įmonių grupių (daugiausiai- skandinavų) jau įsigytus Lietuvoje bendro 15-20 tūkst. ha miškų plotus, atnaujino po anksčiau inicijuoto vadinamojo “žemės referendumo” bei rengiant “žemės saugiklių įstatymą” pritilusias patriotines kalbas apie “išparduodamą Lietuvą”, nuosavybės koncentraciją kelių užsienio koncernų rankose. Ir trečia, labai palankiai idėją eliminuoti iš miško žemės rinkos finansiškai pajėgesnius pirkėjus sutiko į miško žemės rinką įsisukę vietiniai nekilnojamo turto prekeiviai.

Pirmas kovos vėliavą pakėlė Seimo narys Petras Gražulis, užregistravęs pataisą apriboti privačioje nuosavybėje galimą įsigyti miško plotą 500 ha. Vėliau, jau girdėjęs apie valdančiųjų valstiečių-žaliųjų rengiamas įstatymo pataisas, savo apribojimų variantą (1 000 ha) keletu dienų anksčiau suskubo įregistruoti konservatorius Jurgis Razma. Ir galiausiai, aštuoni valstiečiai-žalieji įregistravo savąsias Miškų įstatymo pataisas, numatančias kad privačioje nuosavybėje įsigyti galimo miško maksimalus plotas turėtų neviršyti 1 500 ha.

Nuosavybės dydžio privačioms miškų valdoms nustatymo poveikis ir teisinės pasekmės

Seimo narių iniciatyvos sukurti vienintelį tokį apribojimą ES šalyse sulaukė neigiamų išvadų iš siūlomas pataisas nagrinėjusių valstybinių institucijų. Seimo užklausimu Miškų įstatymo siūlomas pataisas išnagrinėjusi ir nepritarusi LR Vyriausybė  išvadose pažymi, kad iš viso Lietuvoje yra apie 250 tūkst. privačių miškų savininkų, o bendras privačių miškų plotas Valstybinės miškų tarnybos duomenimis užima 921 tūkst. ha (vienam miško savininkui vidutiniškai tenka apie 3,5 ha miško).

Daugiau kaip po 1 000 ha miško valdančių miško savininkų Lietuvoje yra 25 (tokių miško savininkų skaičius pastaraisiais metais yra gana stabilus, jie – daugiausia juridiniai asmenys, tačiau yra ir keletas fizinių asmenų), o jų valdomas bendras miško plotas sudaro apie 75 tūkst. ha arba atitinkamai apie 8 proc. visų privačių miškų.

Tad, Vyriausybės nuomone, grėsmės privačių miškų koncentracijai „vienose rankose“ nėra. Priešingai, šių 25 miško savininkų valdomi miškų plotai jau yra artimesni tinkamiems vykdyti darnią, nepertraukiamą ir nuolatinę miškų ūkio veiklą (tik didesni nei 500-1 000 ha miško valdomi plotai leidžia organizuoti tokią veiklą, nes vienu metu (konkrečiais metais) intensyvi miškų ūkio veikla vykdoma tik 1-2 proc. to ploto), nei mažesnės miško valdos, kuriose dažniausiai galimas tik epizodinis miškininkavimas.

Tiek įtakinga Europos žemės savininkų organizacija ELO, tiek ir LR Konkurencijos Taryba įvertino galimus įstatyminius apribojimus, kaip nepagrįstus, diskriminacinius, galimai prieštaraujančius ES teisei ir konkurencijos įstatymams.

Konkurencijos Taryba, vertindama siūlomo reguliavimo galimą poveikį konkurencijai, atkreipė Vyriausybės ir Seimo dėmesį, kad: <…> siūlomi ribojimai turėtų neigiamą poveikį naujiems privačių miškų valdytojams, veikiantiems prekybos mediena rinkose, kurie dėl numatytų apribojimų taikymo priėmus siūlomus pakeitimus, galėtų būti diskriminuojami. Atitinkamai, priėmus siūlomus pakeitimus, asmenys ar susiję asmenys iki pakeitimų įsigaliojimo įsigiję miškų ūkio paskirties žemės sklypų, kurių bendras plotas būtų didesnis nei siekiamas nustatyti Projektais, būtų privilegijuojami tų prekyba mediena rinkose veikiančių subjektų atžvilgiu, kurie negalėtų viršyti bendrų miško ūkio paskirties žemės plotų pagal siūlymus. Seniesiems savininkams būtų sukurtos palankesnės sąlygos veikti rinkoje, jie būtų apsaugoti nuo potencialios konkurencijos su naujais, siekiančias patekti į šią rinką asmenimis. Be to, tokiu būdu būtų įtvirtinta ir valstybinių miškų valdytojo VĮ „Valstybinių miškų urėdija“ privilegija vykdant prekybos mediena veiklą, pastarajam neturint žemės valdymo ir disponavimo mediena apribojimų.<…>

Tad galimai tokį teisinį reguliavimą įvedus, Europos Komisija vėl pradėtų prieš Lietuvą pažeidimų procedūrą, kaip kad buvo Seimui prikūrus savitų žemės rinkos ribojimo saugiklių. Tuomet 2017 m. pabaigoje Seimas turėjo keisti žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymą.

Kas laimėtų dėl įvedamų apribojimų?

Valstybinė miškų žemė (daugiau kaip 50 proc. šalies miškų) nėra rinkos objektas, įstatymiškai nustatyta, kad valstybinių miškų negalima ne tik kad parduoti, bet netgi nuomoti miškų ūkinei veiklai. Tad viešajam interesui tenkinti Valstybė turi erdvės daugiau nei pakankamai. Juo labiau, kad nuosavybės teisių atstatymui ar privatizacijai buvo skirti tik tie miškų plotai, kurie nebuvo svarbūs valstybės saugumo ar viešojo intereso požiūriu.

Apžvelgiant privačius miškus, miško savininkus galima suskirstyti mažiausiai į tris-keturias kategorijas: 1) aktyviai ūkininkaujantys ir iš veiklos uždirbtomis lėšomis plečiantys savo valdas; 2) siekiantys išlaikyti mišką savo nuosavybėje, ūkininkaujantys minimaliai, kad palikti geresnės kokybės paveldėtojams; 3) mišką parduodantys (dėl įvairių priežasčių) ir 4) investuotojai.

Ūkininkaujančių, kurie galėtų iš valdomo miško ploto išsilaikyti, išlaikyti specialistus, investuoti į naujų miškų įsigijimą, būtiną miškininkavimui techniką bei infrastruktūrą, yra keletas tūkstančių. Kadangi privatus miškų ūkis negauna tiesioginių išmokų už valdomą plotą, ar kitos žemdirbiams prieinamos ES paramos, bankai nenoriai skolina, o valdžios ekonominė ir aplinkosauginė politika yra gan ženkliai nepalankesnė ūkininkavimui, lyginant su kaimyninėmis šalimis, uždirbti pakankamai lėšų iš miškininkavimo yra nelengvas iššūkis. Tad palaikyti šiuos miškų savininkus valdžiai pirmiausiai reikėtų panaikinant perteklinius biurokratinius suvaržymus ir peržiūrėti mokestinį reguliavimą. Antraip didžioji dalis smulkesnius miškus valdančiųjų (nuo kelių šimtų iki poros tūkstančių ha) ir apribojus galimo maksimaliai įgyti miško plotą, vis vien neturės realių finansinių galimybių konkuruoti su didesnį finansinį užnugarį ir neribotą priėjimą prie bankinių paskolų turinčiais investuotojais, kurių tikslas yra apsaugoti turimą finansinį turtą, didinti įsigyjamų miškų finansinę vertę. Stambesnieji rinkos dalyviai gali sau leisti ilgalaikes investicijas, skaičiuodami sulaukti grąžos po 20-25 metų. Investuojančių į miškus didesnėmis apimtimis nėra daug - kelios dešimtys. Tačiau jų buvimas yra labai svarbus trečiajai miško savininkų grupei - mišką parduodantiems. Juk miškas - tai turtas, daugelio iš 250 tūkstančių dabartinių miško savininkų saugus indėlis “žaliajame banke”. Tad galimybė gauti tikrą rinkos kainą už parduodamą turtą, sandorį įgyvendinant kuo operatyviau, kuomet žmogui prireikia lėšų kitiems poreikiams (mokslui, gydymui, gyvenamajam būstui ir kt.) yra nepaprastai svarbus. Jei miško žemės rinką politikai stipriai apribotų, pirmiausia nukentėtų mišką parduodantieji. O tai juk mūsų bendrapiliečiai, kurie gautas lėšas investuoja į Lietuvos ekonomiką gerindami savo gerbūvį.

Čia vertėtų prisiminti vieno į Seimą sugrįžusio politiko paatviravimą apie žemės rinkos ribojimus: <…>Turint mintyje užsieniečius, Seimas buvo priėmęs vadinamąjį „saugiklių“ įstatymą, tačiau susidaro įspūdis, kad tie „saugikliai“ įvesti Lietuvos žmonėms, jie sujaukė rinką, sujaukė viską, žmonės negalėjo brangiau parduoti žemės. Drįsčiau pasakyti, kad jie pritaikyti ne užsieniečiams, o saviems.<...>

Galimybės reguliuoti miško žemės rinką Lietuvoje

Norint užtikrinti kuo didesniam miško savininkų skaičiui galimybę išlaikyti savo nuosavybę, būtina sudaryti teisines sąlygas didinti turimos valdos vertę savininkui (galimybę kurtis nuosavuose miškuose poilsiui, rekreacijai, naudoti gamtinės aplinkos puoselėjimui ir t.t). Todėl į problemą siūlyčiau pasižiūrėti kitu kampu –padėti smulkesniems miško savininkams išlaikyti miškus, vykdyti komercinę veiklą ir konkuruoti rinkoje su stambiaisiais rinkos žaidėjais. Tam reiktų peržiūrėti mokestinį reguliavimą ir sudaryti realias paskatas kooperacijai, kad išlaikant nuosavybę miško savininkams galima būtų kartu apsijungti į didesnius profesionaliai specialistų prižiūrimus miškų plotus.

Pagrįstą politikų susirūpinimą dėl galimos miško žemės nuosavybės sutelkimo keleto korporacijų rankose irgi galima spręsti pasinaudoti jau istoriškai patikrinta ES šalių patirtimi. Pirmiausia, reikėtų išnaudoti jau šiuo metu esamus miško žemės rinkos “saugiklius”, nes ir dabar valstybė turi pakankamai saugiklių miško supirkinėjimui suvaldyti. Pavyzdžiui, Valstybė daugeliu atvejų ir dabar turi pirmumo teisę įsigyti parduodamą privatų mišką, nors neteko girdėti atvejo, kad pastaraisiais metais tuo būtų pasinaudota.

Lietuvos miško ir žemės savininkų asociacija (LMSA) analizavo situaciją kitose ES šalyse, kalbėjosi su įvairių valstybių atstovais. Niekur tiesioginio apribojimo nuosavybėje turimo miško plotui nėra. Ar nebūtų protinga ne įvedinėti vienintelius tokius ES šalyse tiesmukus apribojimus privataus miško plotui, o spręsti esminę problemą, dėl kurios ir inicijuojami pakeitimai- apriboti nuosavybės koncentraciją stambiųjų kompanijų rankose. Tokius apribojimus turi eilė pasaulio šalių, tame tarpe ir Europos Sąjungoje. Pavyzdžiui, Švedijoje jau nuo 1903 m., kuomet ši šalis priėmė pirmąjį Miškų įstatymą,  galioja apribojimas, kad didžiųjų kompanijų nuosavybėje bendrai turimas miško plotas negali viršyti 25 proc. visų miškų ploto. ir jei šios įmonės/koncernai nori Švedijoje įsigyti naujų miškų, tai privalo parduoti jau esamus.

Tada būtų aišku ir skaidru. Ir neiškraipytų miško žemės rinkos.

Facebook komentarai

T Hegvita agro