Sorry, you need to enable JavaScript to visit this website.
Pereiti į pagrindinį turinį

C1

C1

G. Stanišauskas: „Nespjauk į šulinį, nes iš jo gali tekti gerti“

Autorius: Gediminas STANIŠAUSKAS
Gediminas Stanišauskas, "Agroeta" vyriausiasis redaktorius
Gediminas Stanišauskas, "Agroeta" vyriausiasis redaktorius
Printer Friendly, PDF & Email

Pamokantis posakis „Nespjauk į šulinį, nes iš jo gali tekti gerti“ dabar kaip niekada aktualus. Mūsų visuomenei, mūsų valdžiai. Nemaža gyventojų dalis praėjusių metų lapkritį ir gruodį koneveikė protestavusius ūkininkus, pakelėse stačiusius žaliuosius kryžius ir traktoriais važiavusius rajonų centruose. „Lietuva tavo kaimas miršta“. Šie ir kiti kreipiniai į visuomenę tarsi liko pastebėti (valdžia tik laikinai atidėjo kai kurių mokesčių didinimą), bet pritarimo vis tiek nesulaukė. Iki tol, kol koronavirusas (COVID-19) neįsisiautėjo Europoje ir, vertinant visos planetos mastu, mūsų žemyne šiuo metu plinta aktyviausiai. Įskaitant ir Lietuvą. Kad ir kaip vengtume to žodžio "panika", bet dalis žmonių išties pasimetusi dėl nežinomybės.

Ką mes matome? Prekybos centruose tuščias lentynas. Dar vakar užėjau į prekybos centrą „Rimi“. Kaip jau tapo įprasta – vištienos nerasta, šviežios mėsos nerasta. Guli tik vienas kitas kaulas. Klausiu pardavėjos, kada viską išpirko. „Palyginti su anksčiau, šiandien atvežė tik pusę normos. Turėtų gal antradienį atvežt vėl“, – vylėsi ji.

Valstybės apsirūpinimas maistu yra vienas kertinių šalies saugumo veiksnių. Tačiau dabar matome, kaip stipriai nustekenome kaimą. Kaip uoliai valdžia jį stūmė į paraštes, kaip netinkamai absoliučiai visos valdžios, nepriklausomai nuo jų kadencijų, užmerkė akis į Bendrosios žemės ūkio politikos (BŽŪP) derybas, kompensavimą už sausras ir liūtis... Štai iš kur tuščios lentynos. Dabar valdžia ir ta visuomenės dalis, kuri smerkė ūkininkus, renka savo netoliaregiško požiūrio derlių. Nes spjovė į šulinį... Ne vieną kartą...

Patikėkite manim, ūkininkai koronaviruso fone ne tik kad nenukentės, bet ir ramiai šį valstybės lygmens karantiną (kuris, kaip teigia sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga, dar tik startavo) išgyvens. Sodyboje visuomet bus paltis lašinių, duonos, grietinės, pieno, vištų arba avių pulkelis. Gali būti, kad dalis žemdirbių netgi gerokai padidins ūkio pajamas. Ten, kur vieniems užsidaro sienos, karantinas smogia per verslo šaką, kitiems, pavyzdžiui, žemdirbiams tai atveria ir galimybes. Nes prie sienų jau stoja dešimčių kilometrų vilkikų eilės, buksuoja arba užsidaro eksporto srautai. O tai reiškia, kad kaip niekada aktuali tampa vidaus žemės ūkio produkcijos gamyba.

Net ir Lietuvos žemės ūkio taryba, kurios nariai gamina apie 80 proc. šalies žemės ūkio produkcijos, atsakingai pareiškė: žemdirbiai yra visiškai pajėgūs užtikrinti maisto pramonės aprūpinimą aukščiausios kokybės žaliavomis. Įsiklausykite į šį žodį – žaliavomis – nes apie tai dar užsiminsiu.

„Šalies žemdirbių pagaminta žemės ūkio produkcija, iš kurios gaminami maisto produktai, visiškai atitinka ES kokybės ir maisto saugos standartus, įskaitant aplinkosaugos reikalavimus, dažnai juos viršydama. Tai liudija ne tik vidaus rinkos vartotojų pripažinimas, bet ir sėkminga eksporto plėtra į ES bei trečiųjų šalių rinkas, kur paprastai patenka didesnė dalis Lietuvoje pagamintos augalininkystės ir gyvulininkystės produkcijos“, – pareiškime visuomenei teigė LŽŪT, vienijanti įtakingiausias žemdirbių organizacijas.

Tai neįtikėtinai puikus pavyzdys, kaip atsakingai Lietuvos ūkininkai vertina krizines situacijas, o šiuo atveju, kai koronavirusas dar tik plinta, toks LŽŪT pareiškimas įrodo, jog nepaisant tų momentų, kuomet į ūkininko vardą kojas valėsi kas netingėjo, žemdirbys visuomet išliks šalies didžiausiu patriotu. Ar karas, ar maras – ūkininkas bus tuo žmogumi, į kurį remsis valstybė.

„Nespjauk į šulinį, nes iš jo gali tekti gerti“. Tai turėtų ant kaktos užsirašyti kiekvienas politikas, kai nori praverti burną ir pasakyti, jog Lietuvos žemdirbiai nenusipelno geresnių ūkininkavimo sąlygų. Priešingu atveju, krizės akivaizdoje, jis kiekvieną kartą pamatys tuščias lentynas parduotuvėje.

Juk koronaviruso problema apnuogino itin skaudžią Lietuvos ekonomikos vietą. Apsirūpinimas vietinės produkcijos maistu stringa todėl, kad didžioji dalis Lietuvos žemės ūkio produkcijos yra žaliavinė. Tai yra, didžioji dalis neperdirbama, o eksportuojama kaip žaliava. Tad pirmiausiai, kokią pamoką čia išmokome – privalome dideles lėšas skirti žemės ūkio perdirbimui, švelninant sąlygas žemės ūkio produkcijos perdirbimo gamyklų, fabrikų statybai. Kad didesniems ūkiams ir žemės ūkio kooperatyvams būtų lengviau ir palankiau pasinaudoti tiek valstybės, tiek Europos Sąjungos lėšomis statant šiuos objektus. Galbūt tada ūkininkams netektų sakyti: „Lietuva tavo kaimas miršta“.

Gediminas STANIŠAUSKAS, "Agroeta" vyriausiasis redaktorius

Facebook komentarai